• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.12.06
Хайфа
Удовольствие и мотивация
2019.12.06
Хайфа
Как правильно ставить цели для похудения
2019.12.06
Хайфа
Внутренние и внешние границы

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

DAILĖ

Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį. Meno kalba aiški be vertimo, per ją galima pažinti kitas kultūras, epochas. Pagal tai, kaip žmogus suvokia, jaučia meną, galima spręsti apie jo išprusimą, išsilavinimą, meninį skonį ir estetinį pojūtį. Menas gali būti susijęs su intymiu dvasiniu išgyvenimu, taip pat tai būdas suvokti, pažinti supančią aplinką. Jauno žmogaus visapusis lavinimas, ugdymas neįmanomas be meninio lavinimo. O kad suvoktume šiuolaikinį meną, turime susipažinti su ilga ir be galo turtinga meno istorija.

Bendriausia ir populiariausia prasme menas – tai estetinė-sensualinė (grožinė-jutiminė) žmogaus kūrybinės veiklos išraiška.

Prancūzų filosofas, menotyrininkas Charles Lalo išskiria 5 esmines meno funkcijas:

  • pramoginė (menas neatsiejamas nuo žaidimo – stebėdamas meno kūrinį, žmogus tarsi nutolsta nuo realaus gyvenimo, pajunta dvasios pilnatvę);
  • katarsio (ją filosofas aiškina kaip aistrų išgryninimą, apvalymą nuo neigiamybių);
  • techninė (menas laikytinas savita dvasios technika, kiekviena meno šaka – tai vis šiek tiek kitokia dvasios technika);
  • gyvenimą suidealinanti (menas suidealina individualias ir kolektyvines gyvenimo formas, teikia žmonėms teigiamo elgesio pavyzdžių);
  • gyvenimo suintensyvinimo (suvokdamas meno kūrinius, žmogus stipriau jaučia ir labiau suvokia plačią tikrovę)

Menas – plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių bei reiškinių.

Viena iš meno sričių –  dailė – tai tikrovės atspindėjimas vaizdais. Ši meno rūšis skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūrabei taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai irkt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią, apčiuopiamą formą.

Tačiau XX a. atsiranda naujų dailės formų, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos. Šiuolaikinė dailė trina ribas tarp įvairių meno sričių, ją įtakoja mokslas, kitos gyvenimo sritys, ji įgyja įvairias, netikėtas, kartais šokiruojančias formas. Tačiau meno istorija neišvengiamai lieka šaltiniu, maitinančiu menininko vaizduotę. Menas gimdo meną, genialūs įvairių laikotarpių kūriniai įkvepia naujus.

DAILĖS IŠTAKOS

pirmykstisDailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Žmogaus-menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai, iškalti ar išrėžti akmenyje, kauliniuose ar raginiuose įrankiuose.Vieni seniausių žmogaus sukurtų vaizduojamojo meno kūrinių – piešiniai ant urvų sienų. Šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais dailininkais. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Paleolito laikotarpio gyventojai suodžiais piešė ant molinių būsto sienų. Tuo metu atsirado ir apvalioji skulptūra.

DIDINGAS SENŲJŲ CIVILIZACIJŲ IR ANTIKOS MENAS

Senųjų civilizacijų, Antikos kultūrose bene svarbiausias menas buvo architektūra. Šventyklose, rūmuose buvo „įkurdinama“ daugybė skulptūrų. Freskos, mozaikos, keramikos dirbiniai puošė šventoves, kriptas, pirtis, laidojimo rūsius. Stelos, plokštės,  skulptūriniai ir keramikiniai reljefai – tai tų laikų gyvenimo metraščiai.liutas

Senovės Mesopotamijos gyventojai, pasiekę neįtikėtinų aukštumų architektūroje, kūrė įspūdingus sienų ornamentus, figūras dėstė iš ryškių glazūruotų plytų. Mesopotamijos menininkų natūraliai ir veržliai sukurtų gyvūnų medžioklės scenų tobulumo nepavyko pralenkti vėlesnių laikų reljefų meistrams.

antikaDidingas, griežtais kanonais paremtas senovės Egipto menas, pasižymėjęs  stipria stilizacija bei simbolika, tarnavo mirusiųjų kultui: buvo liejamos pomirtinės kaukės, kuriamos pomirtinės mirusiojo skulptūros, nes tikėta, jog mirusiojo siela būtinai turi rasti savo žemiškąjį pavidalą.

Europos kultūros lopšyje – Antikinėje Graikijoje – menas rėmėsi principu: gyvenimą vaizduoti kaip maksimaliai gražų, kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Vėliau Graikiją užkariavusi galinga didžiulė Romos imperija savo mene, ypač architektūroje, stengėsi visokeriopai parodyti pasauliui nenugalimą valstybinės valdžios galybę.

NUO VIDURAMŽIŲ IKI POSTMODERNIZMO

Viduramžių (V-XVI a.) meno susiformavimui pamatus padėjo Romos viduramziai2imperijos paveldas ir  Katalikų bažnyčia. Iki mūsų laikų išsaugota viduramžiškų skulptūrų, iliustruotų rankraščių, marginto stiklo ir metalo dirbinių, mozaikų, freskų, piešinių ant sienų, gobelenų.

renesansas2

Po Viduramžių sekusiam Europos kultūros laikotarpiui Renesansui (XIV – XVI amžiusbūdingas siekis atgaivinti Antikos kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų ją imituoti.

Baroko ( XVI a.pab.-XVIII a. I pusė) kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas – su grubumu, abstrakti simbolika – su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški.

barokas2

rokoko3

Baroko tęsinyje Rokoko (XVIII a.) menas įgyja itin puošnias, manieringas formas. Jis tampa neatskiriama gyvenimo dalimi, svarbiausia jo paskirtis – puošti aukštuomenės gyvenimą.

Klasicizmo (XVII a.- XIX a. I pusė) menininkams pavyzdžiu buvo Antikos meno kūriniai, iš kurių jie mokėsi siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio.klasicizmas

romantizmas2

Tuo tarpu vėliau sekęsRomantizmas (XVIII a. pab.–XIX a. I pusės) deklaravo laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų, o šios epochos meno kūriniai  persunkti emocijų, vaizduotės.

Istorizmui (XIX a. I pusė)būdingas praeities meno stilių pakartojimas.

Modernizmo menas (XIX a. vidurys-XX a. vidurys) atmetė senas, įprastas tradicijas, jam būdinga radikaliai naujų raiškos krypčių paieška. Modernizmo menininkai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas ir pan. Modernizmo laikotarpiu išryškėja originalumo bei menininko individualumo svarba. Modernizmas vienija daugybę meno srovių bei krypčių.

postmodernizmas3Postmodernizmas yra XX a. pabaigos postindustrinės visuomenės meno tendencijų ir krypčių visuma. Šioje meno rūšyje vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne kūrinys, o kūrybos procesas; svarbiausias jo bruožas-įvairių meno krypčių susiliejimas (multimedia).

Tai tik labai atsargus ir trumpas žvilgtelejimas į meno istoriją, prisilietimas prie meno sąvokos. Kituose straipsniuose kviesime jus giliau pažinti įvairių laikotarpių dailę, architektūrą, skirtingas meno kryptis bei iškiliausius meno pasaulio kūrėjus.