• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.08.16
Ришон-ле-Цион
Вопросы- ответы
2019.08.16
Ришон-ле-Цион
Водитель дейсвия
2019.08.13
Ришон-ле-Цион
Проектор будущего. О пранaяме

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

AKIMIRKOS ŠVENTĖ

Naujųjų metų šventė yra gerokai naujesnė nei Kūčios ir Kalėdos. Kalendorinių metų pradžia – sąlyginis dalykas. Metus skaičiuoti nuo sausio 1 dienos 1500 metais pradėjo vokiečiai. Europos katalikų kraštuose sausio 1-oji kaip naujų metų pradžia įsigalėjo tik XVII amžiaus pabaigoje.

Senovės lietuviai šventė naujųjų metų pradžią, bet ši šventė neturėjo pastovio datos. Etnografai spėja, kad gausios balandžio mėnesio agrarinės apeigos su saulės, ugnies kulto elementais, žiemos laidojimas, pasiruošimas pavasario darbams galėjo būti Naujųjų metų šventė. Metų riba galėjo būti ir senosios Užgavėnės. Paskutiniaisiais amžiais Naujuosius lietuviai šventė tarp gruodžio 24-os ir sausio 6-os dienos.

Kad šventė palyginti nauja, liudija faktas, jog ji neturėjo savo pavadinimo. Iki karo Naujieji vadinti riebiąja kūčia, pakūčiais, antra kūčia, kūčelėmis. Žmonėms susėdimas žiemą prie stalo, ant kurio patiektas geresnis maistas, asocijavosi su kūčiomis. Žinoma, per Naujųjų šventę pasninko nebuvo, todėl šios “antrosios kūčios” vadintos riebiomis.

Šventinę naktį buvo atliekami tokie pat burtai kaip ir per Kūčias – Kalėdas. naujiPavyzdžiui, žiūrėjo vidurnaktį į veidrodį, kad pamatytų ateitį; spėjo iš oro: jei sninga dieną – tais metais mirs daugiau jaunų žmonių, jei naktį – daugiau senų; jei diena giedra, o naktį šerkšnas – bus geras derlius.

Paskutinioji metų diena buvo riba tarp seno ir naujo, o tai reiškė ypatingą laiką, kai pildosi visi burtai ir palinkėjimai. Buvo linkima: “Sveikiname su Naujais metais, linkime, kad augtų javai sulig troba, paršai sulig tvora” arba “Linkiu duonos kasdieninės ir baltų pyragų, sveikatos geležinės ir žmonių pakvalų (pagyrimų)”.

Kadangi Naujieji metai yra laiko atnaujinimas, visi stengėsi elgtis taip, kad naujasis laikas būtų geresnis. Niekas nesipyko, nesimušė, blogai nekalbėjo, ryte visi stengėsi atsikelti kuo anksčiau, nes tikėjo, ką darysi per Naujųjų šventę, tą darysi ištisus metus. Iš čia ir paprotys kuo daugiau valgyti. Žmonės lenktyniavo vieni su kitais, stengėsi viską padaryti geriau už kitus, kad visus metus būtų šauniausi.

Nusistovėjusių Naujųjų metų papročių Lietuvoje nebuvo. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje buvo žinomos jaunimo vaikštynės po kaimą. Visi persirengę dvasiomis, elgetomis, žvėrimis sveikindavo savo šeimininkus, linkėjo gero derliaus, pasirinkdavo dovanų. Įdomus šventės aprašas užfiksuotas Tverečiuje, kur vienas žmogus persirengdavo senais rūbais, o kokia graži mergina naujais, baltais. Nuplyšusįjį išgrūsdavo lauk ir eidavo pasitikti persirengusios merginos. Taip buvo vaizduojamas senųjų metų išėjimas ir naujųjų atėjimas.

Mokslininkai žino dėsningumą, kad kai kurie papročiai išlieka ilgai, kartais kiek ir pakinta, bet žmonės, atliekantys senasias apeigas, jau nebežino, ką jos reiškia. Pavyzdžiui, seniau žmonės degindavo šiaudų kūlį. Ši apeiga daugiaprasmė. Kartu su šiaudais sudega senos bėdos, seni metai. Karšta liepsna padeda saulei išsivaduoti iš tamsos ir šalčio gniaužtų. Dabar šį paprotį tęsiame šaudydami fejerverkus, nors nebežinome, ką tai reiškia.

Teisingai senoliai pastebėjo, kad Naujųjų šventė trunka vos akimirką. Iš čia ir mįslė “kokie metai trumpiausi?” (naujieji). Tad derėtų tą akimirką sutikti senoviškai: džiaugsmingai, be pykčio, visa širdimi pasauliui linkint gėrio. Pradėkime viską iš naujo gražiai.