• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausios paskaitos

2017.10.04
Ришон-ле-Цион
Добавлениe разрядов в матрицу
2013.12.09
Klaipėda
Gimimo žemėlapis. Planetų įtaka
2017.07.08
Seminaras
Emigracija 2 dalis

Tvarkaraštis

Jovitos gyvenimas Gvatemaloje – kelionių ir nuotykių blogas

Respublikinė jogos mokyklos mokinės Jovitos (vandenio) teigiama patirtis keliaujant po pasaulį. Mėgaukitės skaitymu ir užsikrėskite keliavimu… 
Gvatemala. 1 dalis.
O viskas prasidėjo nuo ilgiausios dienos mano gyvenime, kuri truko virš 30 valandų. 5 skrydžiai Vilnius-Ryga-Amsterdamas-Mineapolis-Los Angeles-Gvatemala-oro uostai, bagažo atsiėmimas, pridavimas, nusirenginėjimas, apsirenginėjimas, patikros… Jau Amerikoj prasidėjo ta „ateiviška“ būsena:
supranti, kad tavo anglų kalbos žinios, kurios Lietuvoj atrodė normalios, yra kažkas arti trečios klasės lygio
Tave supa visokiaodžiai – visos rasės po vienu stogu ir save pagauni, kad spoksai ir visus ryji akim, kaip koks alkanas šuo pamatęs dešrą ir atrodo, kad kažkoks tuščias indas viduj pildosi
Tada prie tavęs prieina pirmą ir paskutinį kartą matoma juodaodė ir tau sako – „Oh I like your jacket, it‘s so nice, is it padded?“. Aha galvoju – čia dabar mano eilė kažką pagirti iš jos šmutkių, bet net nespėjau jos nužiūrėt, išlemenu ačiū ir yes it‘s padded. Ji tęsia – „Oh yes? Could I touch it?“. Aš atsakau – „Yes, sure“, bandau pritapt prie naujos chebros, bet mano veidas jaučiu išdavė mano nuostabą ir lietuvišką rezervaciją. Tada ji atsisuka į už jos stovinčią moteriškaitę ir sako kažką apie lūpdažį, kad jai tinka spalva. Nu vsio pasijaučiu apgauta, nes rimtai kuriam laikui buvau patikėjus, kad jai patinka mano striukė . Tai pirma pamoka iš oro uosto gyvenimo – norint užmegzti pokalbį reikia kažką pagirti, nesvarbu ką, ir nesvarbu ar tau tai iš tiesų patinka. Teko pripažinti sau, kad esu asociali ir iš amerikiečių galima kai ko pasimokyti.
Prieš įleidžiant mane į Ameriką, reikia užpildyt deklaraciją, ten surašai viską ką įveži, po to lauki eilėj prie muitinės ir tave tardo, dažniausiai ką dirbi, apie išsilavinimą, kokiu tikslu atvažiavai, kada išvažiuosi ir t.t. Stoviu eilėj jau beveik komoj nuo nemigos ir žiūriu vienas inspektorius toks kaip amerikietiškuose filmuose rodo policininkus, putlus su raudonais žandukais, poryžiais ūsais, galvoju dieve kaip nenoriu pas šitą, nes atrodo piktas (nu ir aišku mano kuprinėj pilna sumuštiakų, riešutų ir lietuviškų Pergalės saldainių, apie kuriuos deklaracijoj nieko nežymėjau). Nusiunčia mane pas kitą. Apsidžiaugiu, kad ne pas tą tipinį policininką, nors nežinau kodėl, juk jie visi muitininkai ir daro, kas jiems priklauso. Tas sako, ko čia atvažiavai. Sakau varau į Gvatemalą, jis pakelia antakį, sako ką ten veiksi, sakau mokysiuos ispanų k. Atmosfera pasikeitė per sekundę, jis pradeda su manim kalbėt ispaniškai, jo net veido išraiška pasikeitė ir tonas, pasirodo pats gal koks meksikonas ir tikrai nebuvo nei vieno klausimą, ką dirbu, kada išvažiuosiu ir pan. Ir pagalvojau, kad vienos kalbos sukurtos kalbėtis apie vienus dalykus, o kitos kalbos apie kitus .
Nusileidus Gvatemalos miesto oro uoste buvau suderinus pasimatymą Baretto cafe su vairuotoju, kurį turėjau atpažinti pagal jo turimą kortelę su mano vardu. Atėjo vyriškis su vardu Jobita, supratau kad tai tikriausiai aš. Lotynuose mano vardą taria Chovita, tai parašymas Jobita, gavos beveik kaip Hobitas iš filmo. Apie 40 min iki Antigua, Antigua 2 val pertrauka iki kito autobusiuko. Kitas busiukas tiesiog man papypseno ant kampo ir vairuotojas šaukė Chika vamonos (mergina, važiuojam), supratau, kad čia manęs jau atvarė. Lotynuose daug dalykų supranti ne iš žodžių, čia viskas vyksta kažkaip… Tai įsėdau ir su kitais keliautojais vežė mus per kalnus i San Pedro miestelį, keliukai buvo toki, kad po to galvojau, ar mano širdis ir apendicitas nesusikeitė vietomis ir pan.
Per šitą kelionę supratau, kad užmigti gali ne tik gulėdamas, o bet kokioje įmantrioje pozoje, kuri telpa į lėktuvo sėdynę, kad žadintuvas gali būti keli atsitrenkimai antakiu į lėktuvo langą, kad nubusti svetimam žmogui ant peties arba rasti kažką nukritusį ant tavosios nieko neįprasta.
Ir galų gale atvažiavom į San Pedro, vairuotojas sako jau atvažiavom, išlipo iš autobusiuko ir išėjo. Stoviu su daiktais vidury neaišku ko ir nežinau į kurią pusę eiti. Žinau tik, kad mane turėjo pristatyti iki durų, kur gyvensiu. Jei kažkada galvojau, kad kiekvienas miestas ar miestelis turi gatves su pavadinimais ir numeriais, tai dabar taip negalvoju, nes kur parašyta, kad visos gatvės turi būt kažkaip užvardintos. Atėjau į pirmą pasitaikiusią vietą, kur mačiau žmonių – „Casa verde“ ir sakau ieškau savo šeimos:D (nes turiu tik šeimos, kurioj gyvensiu nuotrauką, jų vardus ir pavardę). Ir pati galvoju keistokai skamba, nes jei man koks užsienietis Vilniuj taip pasakytų, tai nesuprasčiau, ko tiksliai iš manęs nori. Bet čia ne Vilnius, jiems tai nieko keisto, viena moteriškaitė atsivertė kažkokią knygutę, padarė pora skambučių ir manęs atėjo pasitikti Maida, pas kurios šeimą apsigyvenau. Žodžiu viskas čia veikia taip – reikia tiesiog eiti ir klausti.
Naktį miegojau kaip kūdikis, ir šiandien turėjau pirmą savo ispanų k. pamoką. Maida mane palydėjo iki mokyklos, atgal reikėjo grįžti pačiai. Mokytoja klausia, kur tavo šeima gyvena. Sakau kažkur, nes kaip papasakoti vietą, kuri neturi adreso. Kaip suprantat grįžtant pasiklydau, susipažinau su dar keliais miestelio gyventojais, vienas iš jų mergaitė vardu Lea, kuri mane parlydėjo. Pasirodo gyvenu miestelyje žinomo krepšininko šeimoje. Ta va mokaus gyvent be adresų 😀 Šitoj šeimoj gyvena dar dvi merginos, viena iš Airijos, kita iš Australijos, kadangi savaitgaliais pamokų nėra, ryt varom į tripą-žygis į Indian Nose (4 ryto!!!)
Šiaip pamokos metu sužinojau daug įdomių dalykų apie čionykščius papročius, bet pratęsiu kitą kartą, nes turiu tuoj keltis.

Gvatemala. 2 dalis.

Hola amigos! Antroji diena San Pedro. Indian nose, max. aukštis apie 2400 metrų virš jūros lygio Vakar galvojau, kad šiandien pratęsiu vakar dienos įspūdžius, nes jie tiesiog netilpo į pasakojimą, bet šiandien tuos senus jau užgulė nauji ir kažkaip norisi dalintis tuo, kas šviežia ir yra ant liežuvio galo. Taigi vakar prie vakarienės stalo, viena iš merginų paklausė apie mano planus ir gal noriu prisijungt prie tripo . Aš tokiems pasiūlymams, kurie kvepia nuotykiais, nesakau ne! Ji pataikė ten kur reikia Taigi kėliaus 3:30 ryto, nes 4:00 ryto išjudam. Išeinam trys blondinės į tamsoje skendintį miestelį, laukiam prie tokios turizmo agentūros (tik negalvokit, kad čia turizmo agentūra kažkas panašaus i Novaturas, Tez tour ar pan., tai tiesiog užeiga, kur yra stalas, kėdė, sėdi vietinė besišypsanti indėnė su lapuku, užsirašo tavo vardą ir paima bapkes). Pradeda iš kampų lįst likimo draugai visi lengvai paburkę nuo miego, susivėlę. Iki atvažiuojant autobusiukui spėju susipažinti su dar vienu žmogumi iš Šveicarijos. Atvaro busiukas, susodina apie 15 patirčių ištroškusių snukelių ir poshli pojechali taip sakant.. Vėl busiukas, vėl afigieni keliukai, pilnatis. Bevažiuojant vienoj vietoj mane taip išmetė į viršų, kad galvojau, kad su galva pramušiau busiuko stogą (čia mano optimizmas), realistinis variantas – busiukas kažką man pramušė galvoj. Dabar neturiu teisės pykti, kai kažkas vadins mane trenkta. Bet žodžiu nepaisant visų keliavimo prikolų, tie kalnai pilnaties šviesoje kažkas visa atperkančio. Taigi apie 20-30 min. važiavimo kalnais, atsiduri kažkokiam kaime, tiksliau kažkokiam keliuky kukurūzų lauke ir pradedi eiti. Keliukas siauras, tavo rankas glosto lapija, eini per tokias kaip džiungles, slidu, šlapia, kylant vis aukštyn darosi šalta. Supratau, kam buvo sukurti hiking’o batai ir kad tai buvo geriausias mano pirkinys prieš išvykstant. Kitas dalykėlis, jeigu galvojau, kad aš Lietuvoj pakankamai sportavau, tai lipdama į tą kalną persigalvojau. Žaisti tinklinį ir tąsyti geležis yra viena, o lipti į kalną visai kas kita. Seniai nekvėpavau taip giliai, gal net buvau užmiršus, kad turiu plaučius . Šiaip tripas nesudėtingas (bet lietuviui, kuriam Gedimino kalnas yra kalnas, tai suprantat mane ), gal valanda ėjimo (o gal ir mažiau, man čia laikas truputį praranda įprastą prasmę) ir pasieki Indian Nose, nuo kurios stebi ateinantį į žemę rytą… Užlipus į kelionės tikslą, sėdėjom ir meditavom į tą nenupasakojamą vaizdą, o vietiniai mus vaišino kava, arbata ir bandelėmis. Tai buvo geriau nei pusryčiai į lovą (gal man su romantika kažkas ne taip, bet..). Pati afigieniausia mano rytinė kava ir pusrytinė bandelė. Įsivaizduokit – sėdžiu kažkur kalne, man prieš akis lygus kaip stiklas ežeras, jį supantys miegantys vulkanai ir kalnai su debesų kepurėmis ir rūko apsiaustais, geriu gvatemalietišką kavą (kuri beje labai skani!) su žmonėm, kurių net vardų nežinau ir man tai nerūpi, svarbiausia, kad jie žmonės, jie čia, jie kvėpuoja tuo pačiu oru, džiaugiasi tais pačiais dalykais ir man jie kažkuo savi. Besiurbčiojant kavą ir stengiantis įrašyti šitą vaizdą į savo asmeninį šio gyvenimo “hardą” prieina vietinis indėnas (šiuose kraštuose gyvena majai), aš tupiu prie tokio krūmo, jis sako majai šitą žolę valgo imunitetui stiprinti, verda iš jos arbatą. Klausiu, koks šitos žolės pavadinimas. Sako jis- neturiu supratimo. Nu galvoju taigi čia niekas neturi pavadinimo nei gatvės, nei žolės ir paskendusi apmastymuose valgau lapus nuo to krūmo (jaučiuosi saugiai, nes matau, kad jis irgi valgo). Indėnas toliau kalba, o aš ryju kiekvieną jo žodį, bandau pajausti prasmę ir gylį, slypintį už tų žodžių. Jis papasakojo, kad religiją atnešė ispanai, majai religijos neturi. Majų dievas yra visata. Majai lipa į kalnų viršūnes, nes kalno viršūnėj gali susijungti su dievu (majų kalba – Awaj), o tiksliau ne dievu, o kosmosu, visata. Ir grįžta apsivalę. Vyriškis kalbėjo apie tai, kaip majų šamanai turi gebėjimą nuskaityti žmones ir jei gerai supratau keliauja su jais laiku, gali nueiti į praeiti, matyti dabartį ir vizualizuoti ateitį, matyti žmogaus kančias…Aš jo klausydama tiesiog tapau žole, kalnu, visata, kosmosu ir vėl sugrįžau į kūną, kai jis pasakė, kad majų šventovė ne bažnyčia, o kūnas. Žodžiu supratot mano rytas buvo didis – nuo žemės, purvinų batų iki dievo, kosmoso, keliavimo laiku… Grįžau pakylėta.

Gvatemala. 3 dalis.

Baigiu įsimylėti. Jo vardas San Pedro. Ne ne tai ne koks šventas Pedras iš meksikietiškų serialų. San Pedro yra mažas Gvatemalos miestelis pasislėpęs tarp kalnų prie didžiulio ežero (Lago de Atitlan), ten gyvena apie 13000 mažučių žmonių, juodais kaip smala plaukais, tamsiom ir paslaptingom kaip naktis akim. Aplink ežerą gyvena viena iš Gvatemalos kultūrų majai. Gvatemaloje iš viso yra 4 kultūros: majai, garifonai, ladinai ir šinkai (maya, ladina, garifuna, xinca). Virš 70 procentų sudaro majai. Majai turi virš 20 majų kalbų. San Pedro miestelyje visos moterys dėvi tradicinius drabužius – margus austus sijonus ir siuvinėtas bliuskas. Tai žodžiu esu čia švelniai tariant ne į temą apsirengus – nemadinga merga tarp žemaūgių spalvotais sijonais pasirėdžiusių moteriškaičių ir mažų mergaičių. Vyrų apranga tokio įspūdžio nepaliko. Jiems jokios taisyklės dėl apsirengimo negalioja. Panašu, kad moterys čia yra pagrindinės majų kultūros puoselėtojos ir sergėtojos. Vietinės gyventojos pasakoja, kad jos nuo mažens rengiamos tradiciniais drabužiais ir joms skiepijama, kad jos taip turi rengti savo vaikus. Moterys negana to, kad dėvi savo įspūdingą aprangą, ant galvos dar nešioja bliūdus pilnus birių produktų. Blemba čia tai joga, ir čia ne Vilniaus gatvelės, čia kalnuota, gatvelės grįstos akmenimis, o po lietaus tie akmenys slidūs (ok, prisipažinsiu pora kartų tamsoje atlikau pora netikėliškų gimnastinių triukų su savo guminėm šliopkėm). Čia nėra šaligatvių, nėra šviesaforų ir nėra perėjų, aš jau nekalbu apie žiedus ir kitus miestietiškus pribumbasus. Per savaitę mačiau gal du ar tris automobilius. Vietinis transportas daugiausia tuktukai ir kai eini gatve ir tau kažkas pypsena, tai reiškia, kad reikia pasitraukti, o ne pasitaisyti plaukus, nes kažkas tave čiešina. Žodžiu su ausinukais čia niekas nevaikščioja, nes ausys reikalingos net labiau nei akys. Visi vietiniai moka švilpti. Ir ne tiesiog švilpti, 4-5 metų vaikai švilpauja melodijas, toks jausmas, kad jie mėgdžioja kažkokių paukščių čiulbėjimą. Pastebėjau, kad vyrai, kai neša sunkius nešulius, jie nesako „disculpe“, jie kažkokį garsą švilpimo išleidžia, arba kai nori atkreipti gatvėj bėgiojančių vaikų dėmesį. Arba kai pasimeta turguj, jie susišvilpia. Žodžiu žmonės – paukščiai giesmininkai. Realiai – mistika. Vakar turėjau mažosios mergaitės, su kuria gyvenu, švilpimo pamoką. Savaime suprantama mano pastangos baigėsi eiliniu apsispjaudymu. Taip ties švilpimu miestelio mistika nesibaigia. Savo pamokų metu, sužinojau, kad šitą ežerą majai laiko šventu. Pasirodo jo dugne, 35 metrų gylyje, buvo rastas miestas. Pagal tyrinėtojų hipotezes, tai miestas vardu Samabaj. Tai buvo maža sala, kur majai plaukdavo atlikti šventų apeigų, ceremonijų. Sala nuskendo, dabar yra ežero dugne ir vadinama majų atlantida. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kai buvo pradėti kasinėjimai, ežeras pradėjo pykti ir jame atsirado ciano bakterija. Dėl kurios ir kitų priežasčių tyrinėtojams nepavyksta sudaryti miesto žemėlapio. Vietiniai sako, kad majai taip saugo savo paslaptis. Kitas įdomus dalykas, kad niekur nebuvo rasti majų palaikai. Vietiniai pasakoja, kad kalnai aplink ežerą atsidaro ir kai kalnas atsidaro, aplink jį susidaro, toks kaip sūkurys-laiko juosta ir jeigu į ją patenki, gali būti, kad negrįši. Pasak vietinių čia dažnai pasitaiko toki reiškiniai, kaip pvz žmogus išeina dirbti ir dingsta kelioms dienoms, kai jį suranda dirbant ir jo klausia, kur buvai dingęs, jis sako čia visą dieną dirbu ir niekur nebuvau dingęs, o pasak aplinkinių praėjo kelios dienos. Žinokit klausau šitas istorijas ir jaučiuosi kaip įkritus į kažkokios fantastinės knygos puslapį, bet man tai patinka, pusę savo gyvenimo pragyvenau knygose apie indėnus (Vinetu, Harka, Didžiosios lokės sūnus, Raitelis be galvos, Oceola – seminolų vadas, Kvarteronė ir kt..) ir kitus avantiūristus, mistikus, varguolius ir pan. Tai mane šita jų realybė su krūva paslapčių veža kaip Bobą Marlį vaistažolė marihuana. Kitas XXI amžiaus stebuklas „comadronos“. Comadronos yra moterys, kurios čia priima gimdymus, taip konsultuoja žmones sveikatos klausimais, gydo natūraliomis priemonėmis ir naudoja majų protėvių gydymo metodus. Pasirodo čia moterys gimdo namuose ir joms padeda comadronos. Jei galvojat, kad čia akušerės su medicininiu išsilavinimu, tai spėkite dar kartą. Dauguma jų net nėra baigę mokyklų ir jau nekalbant apie universitetus. Jų žinios perimtos iš senelių ir iš gyvenimo patirties, kitos sako gavę žinias per sapnus. Čia jos yra labai gerbiamos ir vertinamos. Ne visos moterys gali būti comadronomis, čia yra kaip duotybė, jos sako, kad to negalima išmokti, tai yra tavo kraujyje. Kitas įdomus dalykas čia vedybos. Daugiau kaip 90 proc. santuokų čia yra „de facto“, o ne „de jure“, tai reiškia, kad kai du žmonės įsimyli ir kartu apsigyvena, tai reiškia, kad jie yra susituokę, šeimos vyresni nariai jiems paaiškina jų vedybinius įsipareigojimus, padaro balių arba nebūtinai, ir skaitosi jie ženoti. Čia oficiali santuoka praktiškai neegzistuoja. Tai buvau apakus, kad netyčia radau šioj žemėj vietą, kur 90 proc. žmonių santuoką supranta taip, kaip aš. Tik vienas bet, jie čia tuokiasi anksti, net nesulaukę pilnametystės. Bet kita vertus man pasirodė, kad čia 4-5 metų vaikai yra panašaus subrendimo lygio kaip Lietuvoj 7-8 metų. Kartais atrodo, kad čia bendrauji su mažais diedukais. Tai tokia čia vietelė yra. Praėjo savaitė. Jau moku nueiti į atitinkamas vietas nepasiklydus. Po savaitės pradedi orientuotis be žemėlapių, gatvių pavadinimų ir numerių, tiesiog pagal grafiti piešinius, ežerą, kalną, bažnyčią, kavinių pavadinimus, dainuojantį hipį ir pan. Ir po truputį ateina priklausymo šiai vietai jausmas, žmonės su tavim jau sveikinas, kiti jau atsimena tavo vardą, žino kur tu gyveni, pradedi turėti kažkokią savo rutiną. Dingsta baimė, pradedi pasitikėti žmonėmis ir leidiesi vedamas tėkmės. Kiekvieną dieną iš ryto bėgu į mokyklą, kur 4 valandas praleidžiu su savo nerealia mokytoja. Dar niekad gyvenime mokytis nebuvo taip smagu. Pamokos vyksta ne tik klasėje (turiu omeny sodą su vaizdu į aukščiau minėtą paslapčių pilną ežerą), bet ir vaikščiojant po miestelį, važiuojant į kitą miestelį pasižiūrėti mokytojos dukros pasirodymo mokykloje… Kalbos mokymas vyksta per interakciją, per įtraukimą į vietinį gyvenimą, per draugystės mezgimą su mokytoja, su savo šeimos, kurioje gyvenu, nariais. Tai ne tik kalba, tai naujo tau iki šiol nepažinto pasaulio pažinimas, tai kitų žmonių įsileidimas į savo širdį, tai vertybių, emocijų, informacijos, įgūdžių mainai, kažkoks susiliejimas su viskuo, kas tave supa…Tai kažkas tave išvedančio iš tavo paties ribų… Myliu savo gyvenimą. Amen. Šiai dienai čia ir sustosiu.

Gvatemala. 4 dalis.
Taigi praėjo dar vienas savaitgalis… Toks jausmas, kad mano asmeninis laikas sutirštėjęs, ir per vieną savaitgalio dieną praeina savaitė. Gal todėl, kad atsikeli 4 ryto ir vietos keičia viena kitą, žmonės ateina ir išeina, mintys veja viena kitą, vienos į tave įsikimba nagais ir dantim, kitos išgaruoja, vienos gražiai susidėlioja galvoj, kitos blaškosi ir užknisa tave patį, pojūčių gama nuo žemiausios iki aukščiausios natos, o gal majų kalendorius kaltas (jis turi metuose 260 dienų, metų dienų skaičius siejamas su laiko intervalu nuo pastojimo iki žmogaus gimimo.. vadinasi per vieną majišką dieną praeina 1,4 lietuviškos dienos).
Taigi šeštadienis vėl prasidėjo 4 ryto. Su dviem merginom nusprendėm įkopti į San Pedro vulkaną. Mergina nuėjusi surasti mums giduką, paklausė pas mane mano adreso, nes gidukas sakė, kad mus visas surinks nuo namų. Jos klausimas mane prajuokino iki ašarų, kas sekat istoriją jau žinot kodėl 😊. Taip būtent -ČIA NĖRA ADRESŲ. Čia niekas nesako tuk tuko vairuotojui Gedimino pr. 64, čia sako familia de Garcia ir pan. Sakau jai – čia nėra adresų ir parašiau jai šeimos pavardę. Ir nuėjau miegot su abejone ar mane tikrai kažkas paims nuo tų namų. Taigi, panakčiais bandžiau tyliai išsliūkint iš namų, kad neprižadinčiau visos šeimynos. Tai žinot kaip būna tose diedų istorijose, kai grįžta girti paryčiais iš baro ir stengiasi, kad žmona negirdėtų-iš pradžių su raktais subraižo visas duris, kol randa rakto skylutę, tada užkliūva už slenksčio, raktai netyčia nukrenta ant grindų, tada bando nusirengt koridoriuj, kur atsitrenkia į visus įmanomus kampus ir galų gale kambary užsimiršę įjungia šviesą, nes neranda lovos ir taip toliau ir panašiai. Tai va mano kelias nuo lovos iki durų bandant neprižadint šeimynos buvo panašus kaip to girto diedo – galvoju nepavalgius tikrai neįkopsiu į tą vulkaną, tai nusliūchinau į virtuvę, visų pirma neradau šviesos, pirmu bandymu įjungiau šviesą tiesiai prieš šeimynos miegamojo lango, tada bijodama toliau eksperimentuoti su mygtukais, nusprendžiau pavalgyt tamsoje, tamsoj ieškojau šaukšto, išverčiau tą dėžutę su įrankiais, tada viena ranka laikiau prožektorių, kita bandžiau susipilt granolą į jogurtą, tai gavos “sėjau rūtą sėjau mėtą“ – pripyliau tų kruopų pilną virtuvę, galų gale šiaip ne taip pavalgiau, lipdama laiptais aukštyn užkliuvau už laiptų (kai susinervinu, pirma kalba, kuri šauna į galvą yra rusų vis dar). Išėjau, naktis, galvoju blyn ar jie tikrai mane paims, gal čia daug tų Garsijų. Bet galų gale atvarė tuk tukas su dviem vietiniais vyrukais, sumurmėjo slaptažodį Hobitas ir mes jau varom. Surinkom panas ir atvežė mus iki vietos, nuo kur pradedam žygį. Pradedam lipt – apeidinėju balutes, peršokinėju pliurzes, nes nenoriu išsimozot iš karto savo batukų, sunku, bet nuotaika gera (tiek, kiek ji gali būti gera 5 ryto), fantazuoju kaip čia viskas bus nuostabu, op op užkopiam ir gėrimės nuostabiu vaizdeliu, klausinėjam giduko, koks čia aukštis virš jūros lygio, kiek čia aukštai užkopsim, viskas įdomu, kiek jis čia kartų per savaitę kopia, liejasi kalbos, apie kopimą, futbolą, traumas, vulkaną ir pan. Po pusvalandžio aš šnopuoju kaip garvežys, putos eina kaip vedamam nušaut arkliui, aš šlapia kaip per gripo sezoną po pūkine koldra po kibiro arbatos, nusišvilpt man ant tų batų, brendu tiesiai per visas tešlas, kad tik nereiktų padaryti nei vieno nereikalingo žingsnio, gidas klausia – les gustan culebras? (Ar jum patinka gyvatės?) Suprantu, kad juokauja, bet man po pusvalandžio kopimo staiga viskas nejuokinga. Dar po pusvalandžio galvoju – dieve atsiųsk tų gyvačių, jau net noriu jas sutikt, kad viskas baigtųsi, kaip tam mažuliui princui iš Egziuperi pasakojimo, nes daugiau nebegaliu (bet tai aišku paprašyti pauzės tai išdidumas neleidžia, geriau nukristi negyvai, užšliaužti į tą kalną cherez nimogu). Kažkuri iš merginų paklausia, kiek dar liko kelio, gidukas sako, negalvokit apie tai, klausykit paukščių čiulbėjimo. Bet aš girdžiu tik savo širdies daužymąsi ir savo vidinių demonų balsus. Vienas rėkia mirštu, kitas rėkia ne, galiu, dar keletas laiptelių, bet po tų laiptelių dar laipteliai ir dar laipteliai ir kuo aukščiau kylu, atrodo kad net oras turi svorį ir spaudžia tave prie žemės. Ir galų gale išgirstu vienos kompanjonės stebuklingus žodžius – man reikia pauzės. Atsikvepiam, varom toliau – ir vėl mano demonai trukdo man klausytis paukščių čiulbėjimo. Vienas rėkia – kam iš vis čia tau reikia, daugiau never ever, gana, rimtai, kodėl tau patinka gyventi sunkiai, kai galima gyventi lengvai, kodėl renkiesi šalti, kai gali šiltai gulėti lovoj. Kitas prieštarauja – viskas gerai, kvėpuok ir lipk, kvėpuok ir lipk, kiekvienas padarytas žingsnis reiškia, kad liko vienu žingsniu mažiau, visos kitos mintys yra pašalinės, yra tik du dabar svarbus dalykai-kvėpuok ir lipk. Ir savo viduje per kokią valandą šimtus kartų beveik miriau ir vėl kėliausi, bandžiau nutildyti vienas mintis, o kitas pagarsinti. Ir pagaliau kažkurioj vietoj įvyko lūžis ir viskas per akimirką pasikeitė-pradėjau girdėti paukščių čiulbėjimą, jausti krentančią drėgmę, užuosti žemės ir augalijos kvapą, matyti pro medžių šakas besiskverbiančius pirmuosius saulės spindulius. Ir kojos, nors buvo pavargę, tiesiog ėjo (taip kaip rogutes žiemą reikia nutempti kalnu iki tos vietos, nuo kurios jos pačios pradeda leistis) ir galvoje fonas pasikeitė-demonai dingo, likau tik aš ir galvojau dabar jau niekas manęs nesustabdys, eisiu, kol pasieksiu viršūnę, nenoriu jokių pauzių. Ir pagaliau San Pedro vulkano viršūnė – apie 3000 metrų virš jūros lygio, pradėjom kilti nuo 1500 metrų virš jūros lygio. Mūsų pakilimo laikas 2 val. 40 min. Gidas sakė labai neblogas laikas, nes dauguma užkopia per 3-4 val. Užplūdo toks džiaugsmas dėl pasiekto tikslo, meilė kiekvienai savo kojai, meilė savo kompanjonėms, kurios irgi putodamos ir perbalę kartu su tavim lipo į viršūnę. Nuo viršūnės atsivėrė nuostabūs vaizdai-sidabru žėrintis ežeras, debesų garbanos, o aplink ežerą kaip maži skruzdėlynai susispietę kaimeliai. Lipant nuo kalno žemyn pamačiau tai, ko nemačiau lipdama į viršų-džiungles keitė kavos plantacijos, plantacijas – kukurūzų laukai, kukurūzų laukus – uolos, iš pakelių mojavo nepažįstamos egzotiškos gėlės, aplink jas zujo tigrinės spalvos drugeliai, po medžius šokinėjo voverės. Vienoje vietoje radome „tarzankes“ -ant medžio pakabintą virvę su padanga. Sėdi tose supynėse, kurios yra ant kalno krašto ir tave paleidžia į orą, jautiesi lengvas ir truputį paukštis, besisukdamas prieš akis matai ežerą ir kalnus, iš kitos pusės džiungles ir dėkoji likimui, kad davė tau šansą lipti į tą kalną ir tiek daug atrasti.
Galvoju kopimas į kalną yra kaip mūsų gyvenimas. Nori pasiekti bet kokią viršūnėlę, reikia sukovoti daug vidinių kovų, pažinti skausmą, šaltį, nuovargį, išbarstyti visus „šūdus“ pakeliui, kad viršų pasiektum lengvas. Aišku galima ramiai ir patogiai gyventi papėdėje ir būti laimingu… bet niekada nežinosi, kas yra kukurūzų laukai, kavos plantacijos, nepamatysi koks gražus pasaulis iš viršaus, nenušoksi su tarzanke nuo kalnelio krašto ir nesuprasi, ką reiškia būti biškį paukščiu, nesisupsi danguje, nesuprasi, koks saldus pergalės prieš save patį jausmas ir koks nuostabus bendrumo jausmas su žmonėmis ėjusiais kartu iki galo.

Medžiagą paruošė Jovita, įkėlė Monika

2 komentarai

  1. Taip, iš tiesų su pasimėgavimu perskaičiau apie tavo Jovita nuotykius :). Be kita ko turi dar ir pasakotojos talentą …
    Tavo nuotykiai juk dar nesibaigė …? – Laukiam tęsinio ;)

Komentuoti