Respublikinė Jogos Mokykla „Gyvenimas yra laimė“ – Mokytojas
Kraunasi ...
O viskas prasidėjo nuo ilgiausios dienos mano gyvenime, kuri truko virš 30 valandų. 5 skrydžiai Vilnius-Ryga-Amsterdamas-Mineapolis-Los Angeles-Gvatemala-oro uostai, bagažo atsiėmimas, pridavimas, nusirenginėjimas, apsirenginėjimas, patikros… Jau Amerikoj prasidėjo ta „ateiviška“ būsena:
supranti, kad tavo anglų kalbos žinios, kurios Lietuvoj atrodė normalios, yra kažkas arti trečios klasės lygio
Tave supa visokiaodžiai – visos rasės po vienu stogu ir save pagauni, kad spoksai ir visus ryji akim, kaip koks alkanas šuo pamatęs dešrą ir atrodo, kad kažkoks tuščias indas viduj pildosi
Tada prie tavęs prieina pirmą ir paskutinį kartą matoma juodaodė ir tau sako – „Oh I like your jacket, it‘s so nice, is it padded?“. Aha galvoju – čia dabar mano eilė kažką pagirti iš jos šmutkių, bet net nespėjau jos nužiūrėt, išlemenu ačiū ir yes it‘s padded. Ji tęsia – „Oh yes? Could I touch it?“. Aš atsakau – „Yes, sure“, bandau pritapt prie naujos chebros, bet mano veidas jaučiu išdavė mano nuostabą ir lietuvišką rezervaciją. Tada ji atsisuka į už jos stovinčią moteriškaitę ir sako kažką apie lūpdažį, kad jai tinka spalva. Nu vsio pasijaučiu apgauta, nes rimtai kuriam laikui buvau patikėjus, kad jai patinka mano striukė . Tai pirma pamoka iš oro uosto gyvenimo – norint užmegzti pokalbį reikia kažką pagirti, nesvarbu ką, ir nesvarbu ar tau tai iš tiesų patinka. Teko pripažinti sau, kad esu asociali ir iš amerikiečių galima kai ko pasimokyti.
Prieš įleidžiant mane į Ameriką, reikia užpildyt deklaraciją, ten surašai viską ką įveži, po to lauki eilėj prie muitinės ir tave tardo, dažniausiai ką dirbi, apie išsilavinimą, kokiu tikslu atvažiavai, kada išvažiuosi ir t.t. Stoviu eilėj jau beveik komoj nuo nemigos ir žiūriu vienas inspektorius toks kaip amerikietiškuose filmuose rodo policininkus, putlus su raudonais žandukais, poryžiais ūsais, galvoju dieve kaip nenoriu pas šitą, nes atrodo piktas (nu ir aišku mano kuprinėj pilna sumuštiakų, riešutų ir lietuviškų Pergalės saldainių, apie kuriuos deklaracijoj nieko nežymėjau). Nusiunčia mane pas kitą. Apsidžiaugiu, kad ne pas tą tipinį policininką, nors nežinau kodėl, juk jie visi muitininkai ir daro, kas jiems priklauso. Tas sako, ko čia atvažiavai. Sakau varau į Gvatemalą, jis pakelia antakį, sako ką ten veiksi, sakau mokysiuos ispanų k. Atmosfera pasikeitė per sekundę, jis pradeda su manim kalbėt ispaniškai, jo net veido išraiška pasikeitė ir tonas, pasirodo pats gal koks meksikonas ir tikrai nebuvo nei vieno klausimą, ką dirbu, kada išvažiuosiu ir pan. Ir pagalvojau, kad vienos kalbos sukurtos kalbėtis apie vienus dalykus, o kitos kalbos apie kitus .
Nusileidus Gvatemalos miesto oro uoste buvau suderinus pasimatymą Baretto cafe su vairuotoju, kurį turėjau atpažinti pagal jo turimą kortelę su mano vardu. Atėjo vyriškis su vardu Jobita, supratau kad tai tikriausiai aš. Lotynuose mano vardą taria Chovita, tai parašymas Jobita, gavos beveik kaip Hobitas iš filmo. Apie 40 min iki Antigua, Antigua 2 val pertrauka iki kito autobusiuko. Kitas busiukas tiesiog man papypseno ant kampo ir vairuotojas šaukė Chika vamonos (mergina, važiuojam), supratau, kad čia manęs jau atvarė. Lotynuose daug dalykų supranti ne iš žodžių, čia viskas vyksta kažkaip… Tai įsėdau ir su kitais keliautojais vežė mus per kalnus i San Pedro miestelį, keliukai buvo toki, kad po to galvojau, ar mano širdis ir apendicitas nesusikeitė vietomis ir pan.
Per šitą kelionę supratau, kad užmigti gali ne tik gulėdamas, o bet kokioje įmantrioje pozoje, kuri telpa į lėktuvo sėdynę, kad žadintuvas gali būti keli atsitrenkimai antakiu į lėktuvo langą, kad nubusti svetimam žmogui ant peties arba rasti kažką nukritusį ant tavosios nieko neįprasta.
Ir galų gale atvažiavom į San Pedro, vairuotojas sako jau atvažiavom, išlipo iš autobusiuko ir išėjo. Stoviu su daiktais vidury neaišku ko ir nežinau į kurią pusę eiti. Žinau tik, kad mane turėjo pristatyti iki durų, kur gyvensiu. Jei kažkada galvojau, kad kiekvienas miestas ar miestelis turi gatves su pavadinimais ir numeriais, tai dabar taip negalvoju, nes kur parašyta, kad visos gatvės turi būt kažkaip užvardintos. Atėjau į pirmą pasitaikiusią vietą, kur mačiau žmonių – „Casa verde“ ir sakau ieškau savo šeimos:D (nes turiu tik šeimos, kurioj gyvensiu nuotrauką, jų vardus ir pavardę). Ir pati galvoju keistokai skamba, nes jei man koks užsienietis Vilniuj taip pasakytų, tai nesuprasčiau, ko tiksliai iš manęs nori. Bet čia ne Vilnius, jiems tai nieko keisto, viena moteriškaitė atsivertė kažkokią knygutę, padarė pora skambučių ir manęs atėjo pasitikti Maida, pas kurios šeimą apsigyvenau. Žodžiu viskas čia veikia taip – reikia tiesiog eiti ir klausti.
Naktį miegojau kaip kūdikis, ir šiandien turėjau pirmą savo ispanų k. pamoką. Maida mane palydėjo iki mokyklos, atgal reikėjo grįžti pačiai. Mokytoja klausia, kur tavo šeima gyvena. Sakau kažkur, nes kaip papasakoti vietą, kuri neturi adreso. Kaip suprantat grįžtant pasiklydau, susipažinau su dar keliais miestelio gyventojais, vienas iš jų mergaitė vardu Lea, kuri mane parlydėjo. Pasirodo gyvenu miestelyje žinomo krepšininko šeimoje. Ta va mokaus gyvent be adresų
Šitoj šeimoj gyvena dar dvi merginos, viena iš Airijos, kita iš Australijos, kadangi savaitgaliais pamokų nėra, ryt varom į tripą-žygis į Indian Nose (4 ryto!!!)Šiaip pamokos metu sužinojau daug įdomių dalykų apie čionykščius papročius, bet pratęsiu kitą kartą, nes turiu tuoj keltis.
Gvatemala. 2 dalis.
Hola amigos! Antroji diena San Pedro. Indian nose, max. aukštis apie 2400 metrų virš jūros lygio Vakar galvojau, kad šiandien pratęsiu vakar dienos įspūdžius, nes jie tiesiog netilpo į pasakojimą, bet šiandien tuos senus jau užgulė nauji ir kažkaip norisi dalintis tuo, kas šviežia ir yra ant liežuvio galo. Taigi vakar prie vakarienės stalo, viena iš merginų paklausė apie mano planus ir gal noriu prisijungt prie tripo . Aš tokiems pasiūlymams, kurie kvepia nuotykiais, nesakau ne! Ji pataikė ten kur reikia Taigi kėliaus 3:30 ryto, nes 4:00 ryto išjudam. Išeinam trys blondinės į tamsoje skendintį miestelį, laukiam prie tokios turizmo agentūros (tik negalvokit, kad čia turizmo agentūra kažkas panašaus i Novaturas, Tez tour ar pan., tai tiesiog užeiga, kur yra stalas, kėdė, sėdi vietinė besišypsanti indėnė su lapuku, užsirašo tavo vardą ir paima bapkes). Pradeda iš kampų lįst likimo draugai visi lengvai paburkę nuo miego, susivėlę. Iki atvažiuojant autobusiukui spėju susipažinti su dar vienu žmogumi iš Šveicarijos. Atvaro busiukas, susodina apie 15 patirčių ištroškusių snukelių ir poshli pojechali taip sakant.. Vėl busiukas, vėl afigieni keliukai, pilnatis. Bevažiuojant vienoj vietoj mane taip išmetė į viršų, kad galvojau, kad su galva pramušiau busiuko stogą (čia mano optimizmas), realistinis variantas – busiukas kažką man pramušė galvoj. Dabar neturiu teisės pykti, kai kažkas vadins mane trenkta. Bet žodžiu nepaisant visų keliavimo prikolų, tie kalnai pilnaties šviesoje kažkas visa atperkančio. Taigi apie 20-30 min. važiavimo kalnais, atsiduri kažkokiam kaime, tiksliau kažkokiam keliuky kukurūzų lauke ir pradedi eiti. Keliukas siauras, tavo rankas glosto lapija, eini per tokias kaip džiungles, slidu, šlapia, kylant vis aukštyn darosi šalta. Supratau, kam buvo sukurti hiking’o batai ir kad tai buvo geriausias mano pirkinys prieš išvykstant. Kitas dalykėlis, jeigu galvojau, kad aš Lietuvoj pakankamai sportavau, tai lipdama į tą kalną persigalvojau. Žaisti tinklinį ir tąsyti geležis yra viena, o lipti į kalną visai kas kita. Seniai nekvėpavau taip giliai, gal net buvau užmiršus, kad turiu plaučius . Šiaip tripas nesudėtingas (bet lietuviui, kuriam Gedimino kalnas yra kalnas, tai suprantat mane ), gal valanda ėjimo (o gal ir mažiau, man čia laikas truputį praranda įprastą prasmę) ir pasieki Indian Nose, nuo kurios stebi ateinantį į žemę rytą… Užlipus į kelionės tikslą, sėdėjom ir meditavom į tą nenupasakojamą vaizdą, o vietiniai mus vaišino kava, arbata ir bandelėmis. Tai buvo geriau nei pusryčiai į lovą (gal man su romantika kažkas ne taip, bet..). Pati afigieniausia mano rytinė kava ir pusrytinė bandelė. Įsivaizduokit – sėdžiu kažkur kalne, man prieš akis lygus kaip stiklas ežeras, jį supantys miegantys vulkanai ir kalnai su debesų kepurėmis ir rūko apsiaustais, geriu gvatemalietišką kavą (kuri beje labai skani!) su žmonėm, kurių net vardų nežinau ir man tai nerūpi, svarbiausia, kad jie žmonės, jie čia, jie kvėpuoja tuo pačiu oru, džiaugiasi tais pačiais dalykais ir man jie kažkuo savi. Besiurbčiojant kavą ir stengiantis įrašyti šitą vaizdą į savo asmeninį šio gyvenimo “hardą” prieina vietinis indėnas (šiuose kraštuose gyvena majai), aš tupiu prie tokio krūmo, jis sako majai šitą žolę valgo imunitetui stiprinti, verda iš jos arbatą. Klausiu, koks šitos žolės pavadinimas. Sako jis- neturiu supratimo. Nu galvoju taigi čia niekas neturi pavadinimo nei gatvės, nei žolės ir paskendusi apmastymuose valgau lapus nuo to krūmo (jaučiuosi saugiai, nes matau, kad jis irgi valgo). Indėnas toliau kalba, o aš ryju kiekvieną jo žodį, bandau pajausti prasmę ir gylį, slypintį už tų žodžių. Jis papasakojo, kad religiją atnešė ispanai, majai religijos neturi. Majų dievas yra visata. Majai lipa į kalnų viršūnes, nes kalno viršūnėj gali susijungti su dievu (majų kalba – Awaj), o tiksliau ne dievu, o kosmosu, visata. Ir grįžta apsivalę. Vyriškis kalbėjo apie tai, kaip majų šamanai turi gebėjimą nuskaityti žmones ir jei gerai supratau keliauja su jais laiku, gali nueiti į praeiti, matyti dabartį ir vizualizuoti ateitį, matyti žmogaus kančias…Aš jo klausydama tiesiog tapau žole, kalnu, visata, kosmosu ir vėl sugrįžau į kūną, kai jis pasakė, kad majų šventovė ne bažnyčia, o kūnas. Žodžiu supratot mano rytas buvo didis – nuo žemės, purvinų batų iki dievo, kosmoso, keliavimo laiku… Grįžau pakylėta.
Gvatemala. 3 dalis.
Baigiu įsimylėti. Jo vardas San Pedro. Ne ne tai ne koks šventas Pedras iš meksikietiškų serialų. San Pedro yra mažas Gvatemalos miestelis pasislėpęs tarp kalnų prie didžiulio ežero (Lago de Atitlan), ten gyvena apie 13000 mažučių žmonių, juodais kaip smala plaukais, tamsiom ir paslaptingom kaip naktis akim. Aplink ežerą gyvena viena iš Gvatemalos kultūrų majai. Gvatemaloje iš viso yra 4 kultūros: majai, garifonai, ladinai ir šinkai (maya, ladina, garifuna, xinca). Virš 70 procentų sudaro majai. Majai turi virš 20 majų kalbų. San Pedro miestelyje visos moterys dėvi tradicinius drabužius – margus austus sijonus ir siuvinėtas bliuskas. Tai žodžiu esu čia švelniai tariant ne į temą apsirengus – nemadinga merga tarp žemaūgių spalvotais sijonais pasirėdžiusių moteriškaičių ir mažų mergaičių. Vyrų apranga tokio įspūdžio nepaliko. Jiems jokios taisyklės dėl apsirengimo negalioja. Panašu, kad moterys čia yra pagrindinės majų kultūros puoselėtojos ir sergėtojos. Vietinės gyventojos pasakoja, kad jos nuo mažens rengiamos tradiciniais drabužiais ir joms skiepijama, kad jos taip turi rengti savo vaikus. Moterys negana to, kad dėvi savo įspūdingą aprangą, ant galvos dar nešioja bliūdus pilnus birių produktų. Blemba čia tai joga, ir čia ne Vilniaus gatvelės, čia kalnuota, gatvelės grįstos akmenimis, o po lietaus tie akmenys slidūs (ok, prisipažinsiu pora kartų tamsoje atlikau pora netikėliškų gimnastinių triukų su savo guminėm šliopkėm). Čia nėra šaligatvių, nėra šviesaforų ir nėra perėjų, aš jau nekalbu apie žiedus ir kitus miestietiškus pribumbasus. Per savaitę mačiau gal du ar tris automobilius. Vietinis transportas daugiausia tuktukai ir kai eini gatve ir tau kažkas pypsena, tai reiškia, kad reikia pasitraukti, o ne pasitaisyti plaukus, nes kažkas tave čiešina. Žodžiu su ausinukais čia niekas nevaikščioja, nes ausys reikalingos net labiau nei akys. Visi vietiniai moka švilpti. Ir ne tiesiog švilpti, 4-5 metų vaikai švilpauja melodijas, toks jausmas, kad jie mėgdžioja kažkokių paukščių čiulbėjimą. Pastebėjau, kad vyrai, kai neša sunkius nešulius, jie nesako „disculpe“, jie kažkokį garsą švilpimo išleidžia, arba kai nori atkreipti gatvėj bėgiojančių vaikų dėmesį. Arba kai pasimeta turguj, jie susišvilpia. Žodžiu žmonės – paukščiai giesmininkai. Realiai – mistika. Vakar turėjau mažosios mergaitės, su kuria gyvenu, švilpimo pamoką. Savaime suprantama mano pastangos baigėsi eiliniu apsispjaudymu. Taip ties švilpimu miestelio mistika nesibaigia. Savo pamokų metu, sužinojau, kad šitą ežerą majai laiko šventu. Pasirodo jo dugne, 35 metrų gylyje, buvo rastas miestas. Pagal tyrinėtojų hipotezes, tai miestas vardu Samabaj. Tai buvo maža sala, kur majai plaukdavo atlikti šventų apeigų, ceremonijų. Sala nuskendo, dabar yra ežero dugne ir vadinama majų atlantida. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kai buvo pradėti kasinėjimai, ežeras pradėjo pykti ir jame atsirado ciano bakterija. Dėl kurios ir kitų priežasčių tyrinėtojams nepavyksta sudaryti miesto žemėlapio. Vietiniai sako, kad majai taip saugo savo paslaptis. Kitas įdomus dalykas, kad niekur nebuvo rasti majų palaikai. Vietiniai pasakoja, kad kalnai aplink ežerą atsidaro ir kai kalnas atsidaro, aplink jį susidaro, toks kaip sūkurys-laiko juosta ir jeigu į ją patenki, gali būti, kad negrįši. Pasak vietinių čia dažnai pasitaiko toki reiškiniai, kaip pvz žmogus išeina dirbti ir dingsta kelioms dienoms, kai jį suranda dirbant ir jo klausia, kur buvai dingęs, jis sako čia visą dieną dirbu ir niekur nebuvau dingęs, o pasak aplinkinių praėjo kelios dienos. Žinokit klausau šitas istorijas ir jaučiuosi kaip įkritus į kažkokios fantastinės knygos puslapį, bet man tai patinka, pusę savo gyvenimo pragyvenau knygose apie indėnus (Vinetu, Harka, Didžiosios lokės sūnus, Raitelis be galvos, Oceola – seminolų vadas, Kvarteronė ir kt..) ir kitus avantiūristus, mistikus, varguolius ir pan. Tai mane šita jų realybė su krūva paslapčių veža kaip Bobą Marlį vaistažolė marihuana. Kitas XXI amžiaus stebuklas „comadronos“. Comadronos yra moterys, kurios čia priima gimdymus, taip konsultuoja žmones sveikatos klausimais, gydo natūraliomis priemonėmis ir naudoja majų protėvių gydymo metodus. Pasirodo čia moterys gimdo namuose ir joms padeda comadronos. Jei galvojat, kad čia akušerės su medicininiu išsilavinimu, tai spėkite dar kartą. Dauguma jų net nėra baigę mokyklų ir jau nekalbant apie universitetus. Jų žinios perimtos iš senelių ir iš gyvenimo patirties, kitos sako gavę žinias per sapnus. Čia jos yra labai gerbiamos ir vertinamos. Ne visos moterys gali būti comadronomis, čia yra kaip duotybė, jos sako, kad to negalima išmokti, tai yra tavo kraujyje. Kitas įdomus dalykas čia vedybos. Daugiau kaip 90 proc. santuokų čia yra „de facto“, o ne „de jure“, tai reiškia, kad kai du žmonės įsimyli ir kartu apsigyvena, tai reiškia, kad jie yra susituokę, šeimos vyresni nariai jiems paaiškina jų vedybinius įsipareigojimus, padaro balių arba nebūtinai, ir skaitosi jie ženoti. Čia oficiali santuoka praktiškai neegzistuoja. Tai buvau apakus, kad netyčia radau šioj žemėj vietą, kur 90 proc. žmonių santuoką supranta taip, kaip aš. Tik vienas bet, jie čia tuokiasi anksti, net nesulaukę pilnametystės. Bet kita vertus man pasirodė, kad čia 4-5 metų vaikai yra panašaus subrendimo lygio kaip Lietuvoj 7-8 metų. Kartais atrodo, kad čia bendrauji su mažais diedukais. Tai tokia čia vietelė yra. Praėjo savaitė. Jau moku nueiti į atitinkamas vietas nepasiklydus. Po savaitės pradedi orientuotis be žemėlapių, gatvių pavadinimų ir numerių, tiesiog pagal grafiti piešinius, ežerą, kalną, bažnyčią, kavinių pavadinimus, dainuojantį hipį ir pan. Ir po truputį ateina priklausymo šiai vietai jausmas, žmonės su tavim jau sveikinas, kiti jau atsimena tavo vardą, žino kur tu gyveni, pradedi turėti kažkokią savo rutiną. Dingsta baimė, pradedi pasitikėti žmonėmis ir leidiesi vedamas tėkmės. Kiekvieną dieną iš ryto bėgu į mokyklą, kur 4 valandas praleidžiu su savo nerealia mokytoja. Dar niekad gyvenime mokytis nebuvo taip smagu. Pamokos vyksta ne tik klasėje (turiu omeny sodą su vaizdu į aukščiau minėtą paslapčių pilną ežerą), bet ir vaikščiojant po miestelį, važiuojant į kitą miestelį pasižiūrėti mokytojos dukros pasirodymo mokykloje… Kalbos mokymas vyksta per interakciją, per įtraukimą į vietinį gyvenimą, per draugystės mezgimą su mokytoja, su savo šeimos, kurioje gyvenu, nariais. Tai ne tik kalba, tai naujo tau iki šiol nepažinto pasaulio pažinimas, tai kitų žmonių įsileidimas į savo širdį, tai vertybių, emocijų, informacijos, įgūdžių mainai, kažkoks susiliejimas su viskuo, kas tave supa…Tai kažkas tave išvedančio iš tavo paties ribų… Myliu savo gyvenimą. Amen. Šiai dienai čia ir sustosiu.
Gvatemala. 4 dalis.
Taigi praėjo dar vienas savaitgalis… Toks jausmas, kad mano asmeninis laikas sutirštėjęs, ir per vieną savaitgalio dieną praeina savaitė. Gal todėl, kad atsikeli 4 ryto ir vietos keičia viena kitą, žmonės ateina ir išeina, mintys veja viena kitą, vienos į tave įsikimba nagais ir dantim, kitos išgaruoja, vienos gražiai susidėlioja galvoj, kitos blaškosi ir užknisa tave patį, pojūčių gama nuo žemiausios iki aukščiausios natos, o gal majų kalendorius kaltas (jis turi metuose 260 dienų, metų dienų skaičius siejamas su laiko intervalu nuo pastojimo iki žmogaus gimimo.. vadinasi per vieną majišką dieną praeina 1,4 lietuviškos dienos).
Taigi šeštadienis vėl prasidėjo 4 ryto. Su dviem merginom nusprendėm įkopti į San Pedro vulkaną. Mergina nuėjusi surasti mums giduką, paklausė pas mane mano adreso, nes gidukas sakė, kad mus visas surinks nuo namų. Jos klausimas mane prajuokino iki ašarų, kas sekat istoriją jau žinot kodėl 
. Taip būtent -ČIA NĖRA ADRESŲ. Čia niekas nesako tuk tuko vairuotojui Gedimino pr. 64, čia sako familia de Garcia ir pan. Sakau jai – čia nėra adresų ir parašiau jai šeimos pavardę. Ir nuėjau miegot su abejone ar mane tikrai kažkas paims nuo tų namų. Taigi, panakčiais bandžiau tyliai išsliūkint iš namų, kad neprižadinčiau visos šeimynos. Tai žinot kaip būna tose diedų istorijose, kai grįžta girti paryčiais iš baro ir stengiasi, kad žmona negirdėtų-iš pradžių su raktais subraižo visas duris, kol randa rakto skylutę, tada užkliūva už slenksčio, raktai netyčia nukrenta ant grindų, tada bando nusirengt koridoriuj, kur atsitrenkia į visus įmanomus kampus ir galų gale kambary užsimiršę įjungia šviesą, nes neranda lovos ir taip toliau ir panašiai. Tai va mano kelias nuo lovos iki durų bandant neprižadint šeimynos buvo panašus kaip to girto diedo – galvoju nepavalgius tikrai neįkopsiu į tą vulkaną, tai nusliūchinau į virtuvę, visų pirma neradau šviesos, pirmu bandymu įjungiau šviesą tiesiai prieš šeimynos miegamojo lango, tada bijodama toliau eksperimentuoti su mygtukais, nusprendžiau pavalgyt tamsoje, tamsoj ieškojau šaukšto, išverčiau tą dėžutę su įrankiais, tada viena ranka laikiau prožektorių, kita bandžiau susipilt granolą į jogurtą, tai gavos “sėjau rūtą sėjau mėtą“ – pripyliau tų kruopų pilną virtuvę, galų gale šiaip ne taip pavalgiau, lipdama laiptais aukštyn užkliuvau už laiptų (kai susinervinu, pirma kalba, kuri šauna į galvą yra rusų vis dar). Išėjau, naktis, galvoju blyn ar jie tikrai mane paims, gal čia daug tų Garsijų. Bet galų gale atvarė tuk tukas su dviem vietiniais vyrukais, sumurmėjo slaptažodį Hobitas ir mes jau varom. Surinkom panas ir atvežė mus iki vietos, nuo kur pradedam žygį. Pradedam lipt – apeidinėju balutes, peršokinėju pliurzes, nes nenoriu išsimozot iš karto savo batukų, sunku, bet nuotaika gera (tiek, kiek ji gali būti gera 5 ryto), fantazuoju kaip čia viskas bus nuostabu, op op užkopiam ir gėrimės nuostabiu vaizdeliu, klausinėjam giduko, koks čia aukštis virš jūros lygio, kiek čia aukštai užkopsim, viskas įdomu, kiek jis čia kartų per savaitę kopia, liejasi kalbos, apie kopimą, futbolą, traumas, vulkaną ir pan. Po pusvalandžio aš šnopuoju kaip garvežys, putos eina kaip vedamam nušaut arkliui, aš šlapia kaip per gripo sezoną po pūkine koldra po kibiro arbatos, nusišvilpt man ant tų batų, brendu tiesiai per visas tešlas, kad tik nereiktų padaryti nei vieno nereikalingo žingsnio, gidas klausia – les gustan culebras? (Ar jum patinka gyvatės?) Suprantu, kad juokauja, bet man po pusvalandžio kopimo staiga viskas nejuokinga. Dar po pusvalandžio galvoju – dieve atsiųsk tų gyvačių, jau net noriu jas sutikt, kad viskas baigtųsi, kaip tam mažuliui princui iš Egziuperi pasakojimo, nes daugiau nebegaliu (bet tai aišku paprašyti pauzės tai išdidumas neleidžia, geriau nukristi negyvai, užšliaužti į tą kalną cherez nimogu). Kažkuri iš merginų paklausia, kiek dar liko kelio, gidukas sako, negalvokit apie tai, klausykit paukščių čiulbėjimo. Bet aš girdžiu tik savo širdies daužymąsi ir savo vidinių demonų balsus. Vienas rėkia mirštu, kitas rėkia ne, galiu, dar keletas laiptelių, bet po tų laiptelių dar laipteliai ir dar laipteliai ir kuo aukščiau kylu, atrodo kad net oras turi svorį ir spaudžia tave prie žemės. Ir galų gale išgirstu vienos kompanjonės stebuklingus žodžius – man reikia pauzės. Atsikvepiam, varom toliau – ir vėl mano demonai trukdo man klausytis paukščių čiulbėjimo. Vienas rėkia – kam iš vis čia tau reikia, daugiau never ever, gana, rimtai, kodėl tau patinka gyventi sunkiai, kai galima gyventi lengvai, kodėl renkiesi šalti, kai gali šiltai gulėti lovoj. Kitas prieštarauja – viskas gerai, kvėpuok ir lipk, kvėpuok ir lipk, kiekvienas padarytas žingsnis reiškia, kad liko vienu žingsniu mažiau, visos kitos mintys yra pašalinės, yra tik du dabar svarbus dalykai-kvėpuok ir lipk. Ir savo viduje per kokią valandą šimtus kartų beveik miriau ir vėl kėliausi, bandžiau nutildyti vienas mintis, o kitas pagarsinti. Ir pagaliau kažkurioj vietoj įvyko lūžis ir viskas per akimirką pasikeitė-pradėjau girdėti paukščių čiulbėjimą, jausti krentančią drėgmę, užuosti žemės ir augalijos kvapą, matyti pro medžių šakas besiskverbiančius pirmuosius saulės spindulius. Ir kojos, nors buvo pavargę, tiesiog ėjo (taip kaip rogutes žiemą reikia nutempti kalnu iki tos vietos, nuo kurios jos pačios pradeda leistis) ir galvoje fonas pasikeitė-demonai dingo, likau tik aš ir galvojau dabar jau niekas manęs nesustabdys, eisiu, kol pasieksiu viršūnę, nenoriu jokių pauzių. Ir pagaliau San Pedro vulkano viršūnė – apie 3000 metrų virš jūros lygio, pradėjom kilti nuo 1500 metrų virš jūros lygio. Mūsų pakilimo laikas 2 val. 40 min. Gidas sakė labai neblogas laikas, nes dauguma užkopia per 3-4 val. Užplūdo toks džiaugsmas dėl pasiekto tikslo, meilė kiekvienai savo kojai, meilė savo kompanjonėms, kurios irgi putodamos ir perbalę kartu su tavim lipo į viršūnę. Nuo viršūnės atsivėrė nuostabūs vaizdai-sidabru žėrintis ežeras, debesų garbanos, o aplink ežerą kaip maži skruzdėlynai susispietę kaimeliai. Lipant nuo kalno žemyn pamačiau tai, ko nemačiau lipdama į viršų-džiungles keitė kavos plantacijos, plantacijas – kukurūzų laukai, kukurūzų laukus – uolos, iš pakelių mojavo nepažįstamos egzotiškos gėlės, aplink jas zujo tigrinės spalvos drugeliai, po medžius šokinėjo voverės. Vienoje vietoje radome „tarzankes“ -ant medžio pakabintą virvę su padanga. Sėdi tose supynėse, kurios yra ant kalno krašto ir tave paleidžia į orą, jautiesi lengvas ir truputį paukštis, besisukdamas prieš akis matai ežerą ir kalnus, iš kitos pusės džiungles ir dėkoji likimui, kad davė tau šansą lipti į tą kalną ir tiek daug atrasti.
Galvoju kopimas į kalną yra kaip mūsų gyvenimas. Nori pasiekti bet kokią viršūnėlę, reikia sukovoti daug vidinių kovų, pažinti skausmą, šaltį, nuovargį, išbarstyti visus „šūdus“ pakeliui, kad viršų pasiektum lengvas. Aišku galima ramiai ir patogiai gyventi papėdėje ir būti laimingu… bet niekada nežinosi, kas yra kukurūzų laukai, kavos plantacijos, nepamatysi koks gražus pasaulis iš viršaus, nenušoksi su tarzanke nuo kalnelio krašto ir nesuprasi, ką reiškia būti biškį paukščiu, nesisupsi danguje, nesuprasi, koks saldus pergalės prieš save patį jausmas ir koks nuostabus bendrumo jausmas su žmonėmis ėjusiais kartu iki galo.
Gvatemala. 5 dalis
Sekmadienis – bažnyčios ir turgaus diena…(pradėjau rašyt sekmadienį). Tai šiandien apie religiją ir kitus su religija, nesusijusius tikėjimus…Sėdžiu hamake (jau po bažnyčios ir po turgaus), kaip visad sproginėja bombos ir plyšta dainos. Atrodo, kad vyksta karas ir vestuvės tuo pačiu metu. Bet mane jau pirmą dieną įspėjo, kad kai girdėsi sproginėjimus, nebijok, čia ne karas. O kai vakarais plyšta dainos, tai irgi supratau, kad čia ne kaimynkos medinės vestuvės, čia bažnyčioj tikintieji siautėja. Čia jie kiekvieno šventojo vardadienį, gimtadienį ir t.t. švenčia. Čia religinės šventės kokias 3 ar 4 dienas per savaitę. Kartais šaukštas iš dantų iškrenta, kartais vos iš lovos neiškrenti paryčiais, kai šalimais bomba sprogsta. Žodžiu žmonės čia labai religingi. Miestelyje, kuriame gyvena apie 13000 gyventojų yra virš 20 bažnyčių – viena katalikiška, visos kitos evangelikų. Visi kaime žino, kuri šeima, kuriai religijai priklauso. Pvz., kai kas miršta San Juan kaimelyje (kaimyninis kaimas) pradeda dainuoti mirties dainas per garsiakalbius ir pagal dainas žmonės atskiria, kurios religijos miestelėnas mirė. San Pedro miestelyje evangelikų šeimos, vieną savaitę metuose tvarko bažnyčią, žodžiu visas kaimas turi tvarkaraštį, kada kas turės eiti tvarkyti bažnyčios. Visur ant sienų pilna religinio pobūdžio piešinių ir užrašų. Kažkurią dieną važiavom su tuk tuku, įsėdom, vairuotojas įjungė muziką, vos ne Berlyno naktinių klubų techno, raunam per kaimą pasišokinėdami ir staiga vairuotojas sustabdė tuk tuka, išjungė muziką ir motorą. Galvoju blyn kas čia darosi, jis pradėjo žegnotis, aš nesuprantu kas vyksta, balius baigtas ar kaip čia. Pakeliu galvą ir žiūriu pro šoną eina moterėlių būrelis, nešasi rankose Šv. Mergelės Marijos statulą (gal ten ir kokia kita šventa mergelė, bet aš žinau tik šitą, tai nepretenduoju į šimtaprocentinę tiesą), tai pasirodo čia ta šventa mergelė keliauja iš šeimos į šeimą kiekvieną savaitę, o tos moterys yra tos šventos mergelės saugotojos ir kai jos eina pro šoną sustoja tuktukai ir nutyla techno, nes taip vairuotojas išreiškia pagarbą joms ir dievui. Taigi bendruomenė suskilus į dvi dalis – vieni katalikai, kiti evangelikai. Ir jei katalikas nori gyventi su evangelike ar atvirkščiai, tai abiejų šeimos būna prieš, nes suprask kitas tikėjimas, vertybės nesutampa. Jaunuoliai slapstosi nuo tėvų ir taip sakant mėgaujasi uždraustos meilės vaisiais. Pvz., evangelikams uždrausta šokti. Kai jie šoka, sako mes ne „bailamos“, o „danzamos“. „Bailamos“ ir „danzamos“ reiškia tą patį – šokame. Nu čia kaip pvz. kai aš uždrausčiau sau valgyti šokoladą, vis tiek jį valgyčiau, bet sakyčiau aš nevalgau šokolado, aš jį sulaižau ir tokiu atveju ale viskas gerai. Žodžiu religija čia rimtas dalykas, bet su juokingais elementais. Patys žmonės kuria taisykles, kurių nenori laikytis, tada kuria būdus kaip jas apeiti, ir po to meluoja patys sau, kad čia viskas teisingai – taisyklė formaliai nepažeista. Žodžiu mes, žmonės, linksmi padarai.
Nepaisant šitų dviejų religijų apie 50 procentų vietinių gyventojų praktikuoja tradicinius Majų ritualus, kurie niekaip neįsipaišo į nei vieną iš šių religijų, nei viena iš šių religijų nepripažįsta šių ritualų. Tai tradicija atkeliavusi iš protėvių majų, kurie garbino savo dievus dar prieš ispaniškų kojyčių atėjimą į šias žemes. Ir tai gyva iki šiol! Majų ritualai yra susiję su majų kosmovizija. Majų kosmovizija yra sistema, kuri susieja pasaulį, gyvenimą, daiktus ir laiką. Kad suprasti, majų ritualų prasmę, reikia žinoti jų kosmoviziją. Nu pasiraitokit rankoves, pasitaisykit akinukus, prisisekit diržus, nes skrisim toli.
Majų kosmovizijos pagrindas yra 4 kardinalios kryptys ir centras, kiekviena kryptis turi ryšį su tam tikru kosmoso elementu, su tam tikra gamtos elementu ir su žmogaus elementu:
1) Pirmoji kardinali kryptis – rytai. Tai saulės patekėjimo kryptis. Simbolizuoja pradžią, iniciatyvą (šviesa ir pasaulio apšvietimas davė pradžią pasaulio egzistencijai). Spalva – raudona, todėl kad čia pasirodo saulės šviesa ir nudažo dangų raudonai, raudona spalva yra taip pat kraujo spalva, kuris simbolizuoja gyvybinę energiją. Elementas- ugnis.
Majams ši kryptis buvo pati reikšmingiausia, nes jis susijusi su gyvenimo kūrėju, judėjimu ir laiku.
2) Antroji kryptis – vakarai. Tai saulės leidimosi kryptis. Simbolizuoja vietą, kur ilsisi kūnas ir atgimsta viltis. Simbolizuoja ramybę, kuri užpildo kosmosą. Simbolizuoja mirtį, kuri jiems nereiškia pabaigos, reiškia atsinaujinimą prieš atgimimą. Spalva – juoda, nes čia leidžiasi saulė, pasirodo naktis ir tamsa. Elementas žemė.
3) Trečioji kryptis – šiaurė. Tai kryptis, kuria iškeliauja mirusių sielos. Tai kelio ir išminties kryptis, išėjusių protėvių sielų poilsio vieta. Ta dvasingumo ir apsivalymo kryptis. Tai simbolis visko, ko negalime matyti ir paliesti. Spalva – balta. Elementas – oras.
4) Ketvirtoji kryptis – pietūs. Tai materialinės gerovės, reikalingos palaikyti gyvybę kryptis, tai kryptis daiktų, kuriuos galime matyti ir paliesti. Simbolizuoja derlių, brandą. Spalva – geltona. Elementas vanduo.
5) Rytų ir vakarų krypties bei šiaurės ir pietų krypties susikirtimo taškas yra centras. Centro spalvos žalia ir mėlyna, žalia – yra gamtos simbolis, mėlyna – dangaus ir kosmoso.
Pagal šventąją majų knygą „PopolWuj“ žmogus buvo sukurtas iš kukurūzo. Gvatemaloje yra 4 kukurūzų rūšys: balti, juodi, geltoni ir raudoni (todėl aukščiau minėtos kryptys turi šias spalvas). Pagal majų pasaulio ir žmogaus sukūrimo legendą žmogaus kaulai buvo sukurti iš baltojo kukurūzo, oda iš geltonojo kukurūzo, plaukai ir akys iš juodojo kukurūzo, kraujas iš raudonojo kukurūzo. Todėl rytai susiję su krauju ir kraujo spalva (raudono kukurūzo), vakarai su plaukais ir akim ir juoda spalva (atsimenat iš anksčiau čia gyvena žmonės juodais kaip smala plaukais ir juodom kaip naktis akim), šiaurė – žmogaus kaulai ir balta spalva, pietūs – oda, raumenys ir geltona spalva.
Majai vaizdavo pasaulį kaip medį, medis augo per žemės centrą, medžio šakos- dangus, medžio šaknys pragaras.
Kartais pagalvoju kažin kokiom čia nesąmonėm užsiimu, gilinuos į kažkokias spalvas, kryptis ir taip toliau, kam man to reikia. Bet detalių žinojimas leidžia daugelį dalykų pamatyti kitaip, į viską pažvelgti kitom akim ir per kitą prizmę, leidžia giliau įlįsti į vietinius žmones, įsiskverbti į jų elgesio motyvus. Pvz., nuvažiuoji į turgų, kuriame pilna audinių, juose dominuoja raudona spalva. Kai žinai, ką jiems reiškia ta raudona, tu supranti, kodėl ji dominuoja. Žiūrėjau filmą apie civilinį karą, kur genčių moterys rengiasi raudonai, ir tada pagalvojau blyn karas, o jos čia visos išsipuošę, tik dabar dašuto, kodėl daug tos raudonos (juk tai gyvybės simbolis). Kai kažkas miršta čia rengiasi ne juodai, o baltai, kad sielą palydėtų į dangų, o ne į pragarą, nes balta spalva yra apsivalymas ir sielos kelionė. Arba pvz. pasakymu „que de su boca broten palabras amarillas” (pažodžiui “kad iš tavo burnos išdygtų geltoni žodžiai”) žmonės nori pasakyti, kad tikisi brandžių, teisingų, išmintingų žodžių (nes gi geltona yra branda ir derlius). Pvz., turguj pilna dirbinių iš medžio, kurie vaizduoja saulę ir mėnulį. Kai juos pamačiau turguj pirmą kartą man tai buvo dažyti medžio gabalai, bet kai perskaičiau šventą majų knygą, man tie medžio gabalai atgijo, pavirto dviem dvyniais – pusdieviais Junajpu ir Ixbalamke, kurie keliavo per pragaro namus (šalčio namus, ugnies namus, tigrų namus, peilių namus, šikšnosparnių namus), kurie mirė ir vėl prisikėlė ir nugalėjo pragaro senjorus, kurie nugalėjo mirtį, kurie yra gėrio pergalės prieš blogį, gyvenimo prieš mirtį simbolis. Po savo žygdarbių jie pavirto mėnuliu ir saule. Ir dabar kai žiūriu į dangų ir matau saulę ir mėnulį, visada pagalvoju, kad nors pasaulis dualus, ir jame egzistuoja gyvenimas ir mirtis, blogis ir gėris, ir gal kartais reikia pereiti „pragaro namus“, bet galų gale gyvenimas nugali mirtį, o gėris blogį ir kad ir kas manęs laukia gyvenimo kelyje, aš vistiek prisikelsiu ir bandysiu iš naujo. Gal detalės neturi praktinės reikšmės išoriniam mano gyvenime, bet jos daro mano vidinį pasaulį daug įdomesnį, sodresnį, prasmingesnį ir mano suvokimus visapusiškesnius. Čia buvo lyrinis nukrypimas. Grįžtam prie reikalų.
Kitas svarbus majų kosmovizijos aspektas – laikas. Majai turi savo šventą majų kalendorių. Šventas majų kalendorius yra suderintas su žmogaus kūnu. Kaip jau minėjau praeituose postuose majų metus sudaro 260 dienų ir tai yra metų dienų skaičius siejamas su laiko intervalu nuo pastojimo iki žmogaus gimimo. Majų mėnesis turi 20 dienų, t.y. tiek, kiek žmogus turi rankų ir kojų pirštų. Kiekviena iš 20 dienų turi savo pavadinimą (t.y. savo dvasią arba energiją (taip vadinamą „nahual“)), tas pavadinimas yra kažkoks simbolis, kaip pvz. saulė, mėnulis, lietus, kukurūzas, sėkla, šuo ir t.t. Kiekvienos dienos simbolis yra tam tikras motyvas iš šventos majų knygos, kiekvienos dienos elementas atliko tam tikra funkciją pasaulio ar žmogaus sukūrimo procese. Todėl kiekviena diena neša savo energiją, savo funkciją. Ir kai žmogus gimsta kažkurią iš dienų, turi tos dienos dvasią, tos dienos energiją. Kiekviena iš 20 dienų kartojasi 13 kartų metuose (tiek kartų, kiek žmogaus kūne yra pagrindinių sąnarių) (20X13=260). Įsivaizduokit, kad kalendorius yra du ratukai, išorinis (didesnis) susideda iš 20 dienų, vidinis (mažesnis) susideda iš 13 padalų. Laikas teka anksčiau minėtoje 4 krypčių erdvėje, todėl kiekviena iš 20 dienų neša tam tikros krypties energiją (rytų, vakarų, šiaurės ar pietų), turi savo spalvą (raudona, juoda, balta ar geltona) ir turi savo elementą (ugnis, žemė, oras, vanduo). Aukščiau minėtuose dvejuose ratukuose dienos yra rašomos ne kaip mums įprasta iš kairės į dešinę (pagal laikrodžio rodyklę), o priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi. Čia laiko tėkmė yra priešinga laikrodžio rodyklės krypčiai, t.y. iš dešinės į kairę. Kuo grindžiama priešinga laiko rodyklei kryptis?
• Kukurūzo augalas sukasi priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi, jeigu jis susisuka pagal laikrodžio rodyklę, po kelių dienų nudžiūsta.
• Vanduo juda priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi (atsukit čiaupą ir kriauklėj patikrinkit);
• Žmogaus nesąmoningai atliekami kūno judesiai, toki kaip pvz. kūno pasisukimas, kai žmogus alpsta, šokis poroj, bokso kovos, yra atliekami priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
• Traukiant vandens kibirą iš šulinio jis sukasi priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
• Jei kažkas tave įsupa smarkiai supynėse, jos susisuka priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
• Mėnulis aplink žemę, žemė aplink savo ašį ir aplink saulę sukasi priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
• Saulės sistema yra viduje didesnės sistemos ir visa visata juda ratu kaip sūkurys priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
• Ciklonai, tornadai, uraganai yra sūkurio formos ir juda sūkurys priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi.
Kai aš čia atvykau ir apsigyvenau šeimoje, mes vakarais po vakarienės pradėjom lošti kortomis. Ir visada kai mano eilė dalinti kortas, aš jas dalinu iš kairės į dešinę pagal laikrodžio rodyklę, o vietiniai dalina atvirkščiai, t.y. priešinga laikrodžio rodyklei kryptim, ir žaidimas vyksta priešinga kryptim. Aš paklausiau, kodėl jūs dalinat atvirkščiai kortas ir atvirkščiai žaidžiat, tai man niekas neatsakė kodėl, nes niekas nežino kodėl. Jie tikriausiai taip buvo išmokinti tėvų, tėvai senelių. Kai pas mane atėjo šita informacija apie majų laiko ir visos galaktikos judėjimo kryptį, mano galvoj įvyko kažkoks nušvitimas- tai va kodėl jie daro viską į kitą pusę!! Aišku, nepriklausomai iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę, kortose vistiek gaunu malkų net nuo 5 metų mergaitės. Guodžia mane taip pat kaip ir Lietuvoj – seksis meilėje.
Vyrai ir moterys majai, kurie gerai išmano šventą majų kalendorių yra taip vadinami majų kunigai arba dvasiniai gidai. Žinios apie šventą majų kalendorių ir laiko skaičiavimą perduodamos iš kartos į kartą. Dvasiniai gidai skaičiuoja laiką ir orientuoja liaudį, harmonizuoja žmonių gyvenimą, t.y. santykį su kosmosu, protėviais ir motina gamta. Jie čia yra toki kaip moraliniai vedliai, išminčiai. Žmonės pas juos eina konsultuotis įvairiais gyvenimo klausimais – šeimos, darbo, verslo, sveikatos, protekcijos ir pan. Jie yra kaip tarpininkai tarp žmonių ir kosmoso ir išėjusių protėvių. Aišku man taigi čia viskas, kas kvepia mistika, labai smalsu, galvoju kaip būtų įdomu pamatyt ir sudalyvaut, bet aš čia svetimšalė, kaip man atidaryti tą paslapčių skrynutę, kurios raktas man nepriklauso. Vieną vakarą grįžtu namo ir mano šeima sako, šiandien mergaitės gimtadienis pagal majų kalendorių, važiuosim į tokią ceremoniją, tai nėra tokia šventė, kaip jus įsivaizduojat gimtadienius, tai toks dvasinis ritualas, bet mes norėtume tave pakviesti važiuoti kartu su mumis. Mano viduj kiekviena ląstelė šoko džiaugsmo šokį, bet net ne dėl to, kad tuoj galėsiu patenkinti savo smalsumą, bet dėl to, kad mane šeima įsileido į sritį, kuri yra tokia jautri ir tokia asmeniška. Mano viduj sugriuvo dar viena siena, aš norėjau juos apsikabinti ir išbučiuoti. Ir ką draugai pas mane už lango juoda spalva, tai pagal majus turiu eit ilsėtis ir perkraut batareiką
Kadangi apie majų kosmoviziją jau šį tą nutuokiat, apie majų ritualą ir kitus ritualus, kur netyčia patekau, pratęsiu…
Medžiagą paruošė Jovita, įkėlė Monika