• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.11.30
Хайфа
Схема описания мира с помощью четырёх элементов
2019.11.29
Хайфа
Свобода выбора. Про воспитание детей
2019.11.29
Хайфа
Направление в жизни

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

KŪČIOS

burtaiSenų senovėje žyniai stebėdavo, kada pradėdavo ilgėti dienos. Pradėjus dienoms ilgėti, prasidėdavo didelė šventė prie apeiginio stalo su sudėtingomis apeigomis, maginiais veiksmais, burtais, aukojimais ir kt. Tai šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ji buvo vadinama Kūčiomis (gruodžio 24 diena). Šis pavadinimas yra labai senos kilmės ir bendras daugeliui Europos tautų. Lietuvių kūčios, lenkų kucja, kutja, baltarusių kucija, reiškė įvairių javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenelių vėlėms. Kūčios tapatinamos ir su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis.

Prieš Kūčias žmonės stengdavosi baigti svarbesnius darbus. O Kūčių vakarą nieko nedirbdavo. Ši diena Lietuvoje buvo kupina burtų bei maginių veiksmų.

Pasiruošę šventėms, pagal apeigas žmonės nusiprausdavo. Senų senovėje šis prausimasis turėjo maginio apsivalymo reikšmę ne tik materialine, bet ir moraline prasme: jis galėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, įvairių nelaimių, piktųjų dvasių, suteikti sveikatą ir pan. Be to, prie apeiginio stalo, kur ateidavo mirusiųjų vėlės, žmogus turėdavo sėstis švarus, be nuodėmės ir blogų minčių. Todėl žmonės susitaikydavo, jei būdavo susipykę, dovanodavo skriaudas vieni kitiems.

Prie Kūčių stalo šeima paprastai rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Buvo aiškinama, kad Vakarinė žvaigždė rodė kelią išminčiams ir piemenėliams į Betliejaus tvartelį, kur ir gimė kūdikėlis  Jėzus. Kiti dar prideda, kad šiai žvaigždei patekėjus susirenka protėvių vėlės.

Kūčių vakarienė valgoma savo šeimos rate. Prieš sėsdami kūčiauti, visi šventiškai nusiteikdavo. Kai kur Kūčių vakarienės pasikviesdavo vienišą arba neturtingą kaimyną, našlę, elgetą. Sakydavo, kad priimti elgetą Kūčių vakarienei – „kaip priimti Dievą į svečius“. Pakeleivį laikydavo „džiaugsmo, ir laimės ženklu“.

Šventinį Kūčių stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno užklodavo baltutėlę staltiesę. Stalo viduryje padėdavo kalėdaičius, kryželį, žvakę, visus patiekalus.

Žvakės prasmė buvo aiškinta įvairiai: degama Kristaus ir Marijos garbei, jos šviesa simbolizuojanti Betliejų apšvietusiąvaikas žvaigždę Kristui gimus, simbolizuojanti išganytojo atėjimą, jo mokslo šviesą, pasaulio atsinaujinimą, primenanti vakarienėje dalyvaujančių mirusiųjų vėles. Žvakės šviesą žmonės siejo su vilties, šeimos vienybės ir dvasios šviesa, apsauga nuo nelaimių, gyvenimo pabaigos priminimu, jog gyvenimą reikia prasmingai nugyventi.

Prieš pradėdami valgyti Kūčias, visi atsistodavo. Vyriausiasis – garsiai melsdavosi už gyvuosius ir mirusiuosius, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės tikėdami, kad tai būtinai išsipildys, nes per šią šventę pasakytiems linkėjimams buvo priskiriama magiška galia. Prie stalo buvo paliekama vieta ir tais metais mirusiesiems, bei esantiems svetur. Žmonės tikėjo, jog mirusiųjų vėlės per šventes ateinančios į savo namus vaišintis.

Po maldos, prieš dalindami kalėdaitį, šeimininkai laimindavo stalą ir dėkodavo Dievui už derlių, prašydavo gėrio ir taikos, palaimos namams.

Kalėdaitis – mišių aukos simbolis, buvo dedamas ant lėkštės arba servetėlės. Tai vienybės su Dievu ir Bažnyčia, vienybės šeimoje simbolis. Kalėdaičius dažniausiai dalija tėvas, ir juos valgo susikaupę, tylomis.

Kai suvalgomas kalėdaitis, šeima paraginama valgyti „ką Dievulis davė“. Senų senovėje Kūčioms ruošdavo 12 ar 13 patiekalų. Tai greičiausiai simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus: skaičiuojant pagal mėnulį – 13-os, o pagal saulę – 12-os.

Visoje Lietuvoje būdingi Kūčių valgiai buvo kūčiukai, aguonpienis, silkė, žuvis, grybų patiekalai, avižinis ir spanguolių kisielius, žirniai, kviečiai. Seniau mėsa taip pat buvo valgoma, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo. Visų valgių reikėdavo paragauti, kad visi ateinantys metai būtų sotūs ir turtingi.

Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš Biblijos siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos.

1. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.

2. Žirniai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Jie taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis.

3. Kviečiai. Žinomi du aiškinimai:

  • kviečiai – skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona.
  • kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius.

4. Grūdų mišinys. Žinomi keturi aiškinimai:

  • žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų.
  • kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Todėl per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai.
  • Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greitai negendančio maisto – žirnių, pupų ir kviečių.
  • kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras.

5. Medus – šviesos ir sveikatos simbolis.

6. Kūčiukai. Žinomi trys aiškinimai:

  • tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę.
  • į juos pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai.
  • kūčiukas vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti.

7. Žuvis ir silkė yra pasninko valgis:

  • primena apaštalus, kurie buvo žvejai.
  • primena Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos.
  • žuvies galva simbolizuojanti Kristaus kankinimo įrankius.

8. Spanguolės apsaugančios nuo priešų – kad nesugautų ir nesutrintų.

9. Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.

stalasPrie Kūčių stalo šeimyna elgdavosi ramiai, pagarbiai, bet ir (jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės) smagiai. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių iki šių Kūčių, aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi buvo kalbama apie ateinančius metus. Paliesdavo žmonių bendravimo, bičiulystės, tarnavimo Dievui ir žmonėms klausimus.

Kūčių vakare, dar prie stalo, buvo bandoma atspėti žmogaus ateitį (šieno traukimas, šešėlis ir kt.). Žmonės tikėjo, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės, kurie išpranašauja žmonėms ateitį, o vidurnaktį šuliniuose vanduo vieną sekundę vynu pavirsta, kurio išgėręs žmogus tampa visa žinančiu, net gyvulių kalbą suprantančiu.

Baigę valgyti Kūčias, žmonės bučiuodavo kryželį, sveikindavosi su šventomis Kalėdomis, dėkodavo už vakarienę, namų šilumą ir jaukumą, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Kūčių.

Šaltiniai:  Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos“;

Juozas Kudirka „Kūčių stalas“.