• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.11.30
Хайфа
Схема описания мира с помощью четырёх элементов
2019.11.29
Хайфа
Свобода выбора. Про воспитание детей
2019.11.29
Хайфа
Направление в жизни

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

PAPARČIO ŽIEDAS

Joninės arba Rasos – ilgiausios dienos šventė, turinti senas tradicijas.

paparSenovės lietuviai tikėjo, kad Rasos šventės vidurnaktį žydi papartis. Paparčio žiedas – tai žmogaus troškimas pažinti, žinoti, visa gauti, tik tereikia jį surasti. Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas. Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti, kad baltas ir apskritas, kaip karoso žvynas.

Lietuvių liaudis yra sukūrusi nemažai sakmių apie stebuklingąjį paparčio žiedą…

Paparčio žiedą esą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugančios baidyklės. Ieškotojus jos gąsdina kaukdamos, pasiversdamos gyvatėmis, plėšriais žvėrimis ir pan. Jei kas ir pamato šį stebuklingą žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma.

Tačiau tą stebuklingą žiedą kartais žmogus “rasdavęs” nelauktai ir netikėtai. Antai ieškančiam paklydusių miške jaučių žmogeliui įkrisdavęs žiedas į vyžą, ir vargšas tapdavęs viską žinančiu ir paslėptus turtus matančiu, suprantančiu slapčiausias žmonių mintis, taip pat gyvulių bei paukščių kalbą. Bet kai parėjęs  namo nusiaudavęs vyžas, iš jų iškrisdavęs paparčio žiedas, ir jis vėl tapdavęs paprastu žmogeliu.

Norintis rasti paparčio žiedą naktį eidavo į miško gilumą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Ieškoti reikėdavę eiti pavieniui, o ne būriu. Tada papartyne šermukšnio šaka, šventinta kreida, rožančiumi ar kitu šventu daiktu apsibrėždavęs trigubą ratą, kurio viduryje patiesdavęs juodą šilkinę skarelę ar drobulę ir atsisėdęs laukdavo. Vidurnaktį pradėdavusios rodytis įvairios piktosios dvasios, vaiduokliai bei baidyklės. Pasirodydavę griūvantys medžiai, ūžiančios vėtros arba išlįsdavęs didelį vežimą vežantis gaidys. Žmogus, pasiryžęs gauti paparčio žiedą, turėdavęs neišsigąsti. Jis drąsiai jausdavęsis ir dėl to, kad būdavo apibrėžtame rate, į kurį piktosios dvasios bijodavusios įeiti. Jeigu išsigandęs nusigręždavo, tai tuo metu pražydusį paparčio žiedą nugriebdavusios piktosios dvasios.

“Radęs” paparčio žiedą, įsipjaudavęs dešinės rankos mažąjį pirštą ir žiedą įdėdavęs į žaizdą. Toks žmogus tapdavęs labai laimingas.

Jei noras surasti stebuklingąjį žiedą labai didelis, galima pabandyti taip: reikia dieną prieš Joninių naktį nueiti į mišką ir išsikirsti šermukšnį, jo šakeles apgenėti, viršūnėlę nukirsti. Tada medelį vilkti atbulą šimtą žingsnių į tą pusę, į kurią jis nuvirto ir nė karto neatsigręžti. Kai šimtąjį žingsnį žengęs atsisuksi, ant šermukšnio tupės velnias ir negalės nulipti nei per nukirstą viršūnėlę, nei per nugenėtas šakeles. Nelabasis prašysis paleidžiamas ir turės pasakyti, kur pražydo paparčio žiedas. Jei ir pasisektų rasti šį žiedą, baidyklės puls ragais badyti, viesulais kauks, katės kniauks, bet reikia aprėžti aplink save ratą šermukšnio lazda, pasitiesti drobulę ir nieko nebijoti – žiedas pats ant drobulės nupuls.

Dar buvo tikima, kad einant ieškoti paparčio žiedo, reikia išgerti juodo gaidžio kraujo, tada lengviau būsią rasti.

Tikėta, kad paparčio žiedą lengviau galima rasti numatytoje vietoje po moliniu puodu pavožus degančią žvakę ir šventinta kreida aplink save apsibrėžus ratą.

Panašių ir kitokių pasakojimų apie paparčio žiedą galima rasti daugybę…

Paparčio žiedas – tai simbolis, dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą. Kaip žinome, papartis nežydi, o lietuvių liaudies dainoje sakoma „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Juk pats papartis nežydi, bet poras išsisėja ir papartynai toliau auga. Paparčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas. Ir kai eini teisingu keliu, tai visuomet turi įveikti patį didžiausią pasipriešinimą.

Šaltiniai:

Pranė Dundulienė “Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos”, 2005

Pranė Dundulienė “Lietuvių etnologija”, 1991

“Lietuvių kalendorinės šventės”, 1990

“Etnologė: rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes“ http://www.alfa.lt/