• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.08.17
Хайфа
Есть ли у нас предназначение
2019.08.17
Хайфа
Марсианская энергия
2019.08.17
Хайфа
Обсуждение практики

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

Liūtas, lapė ir elnias

Liūtas apsirgo, atgulė savo urve ir alko, negalėdamas susimedžioti maisto. Atslinko pas jį jo kaimynė lapė. Liūtas pasakė jai:

– Klausyk, sesut, ar negalėtum kaip nors pakviesti į mano urvą aną didelį elnią, kuris ten antai gyvena? Aš jaučiu, kad pasveikčiau, jei galėčiau gauti pietums elnio širdį ir smegenis.

Lapė paklausė, nuėjo į girią pas elnią ir tarė jam:

– Brangusis mano pone, esi labai laimingas! Juk pažįsti mūsų karalių liūtą: jis dabar guli mirties patale ir skiria sveiką savo įpėdiniu: po jo mirties sveikas, valdysi visus žvėris. Tikiuosi, kad sveikas, likęs karalium, neužmirši, jog aš pirmutinė pranešiau sveikam tokią gerą naujieną. O dabar aš turiu grįžti pas mirštantį karalių. Patarčiau ir sveikam nueiti pas jį ir būti arti jo paskutinę jo gyvenimo valandą!

Elnias ėmė šokinėti ir spardytis iš džiaugsmo, kad jį ištiko tokia didelė laimė. Jis nuėjo kartu su lape. Vos tik jis įėjo į urvą, liūtas tuoj užpuolė jį, bet gerai nepataikė: elnias ištrūko, palikdamas liūto naguose vieną savo ausį. Žinoma, ištrūkęs, žaibu parbėgo į savo girią. Lapė labai susikrimto, o liūtas nusiminė, kad jam nepavyko papietauti. Jis ir vėl paprašė lapę, kad ji dar antrą kartą pabandytų privilioti į urvą tą patį elnią.

– Dabar, karaliau, beveik nebegalima bus to padaryti, -atsakė lapė, – tačiau pabandysiu, gal dar pasiseks.

Ji ir vėl nuėjo į girią, kur rado elnią begulintį ant žemės ir begydantį savo ausį. Vos tik jis pamatė lapę, tuojau sušuko:

– Ak tu, nenaudėle! Ką gi tu gera manai, vesdama mane į pražūtį? Traukis šalin, vyliūge, jei ne – bematant persmeigsiu tave savo ragais!

Lapė visai begėdiškai atsakė elniui:

– Ak, ponuli, ir ko pats buvai toks bailus? Nejau manei, kad karalius liūtas norėjo nuskriausti sveiką, savo įpėdinį? Ne, jis tik norėjo pasakyti sveikam į ausį kažkokią didelės svarbos karališką paslaptį, o sveikas, tarsi pelė, tuoj ir pabėgai! Gėda ir pamanyti ir kitiems pasakyti. Bereikalingai užrūstinai senąjį karalių. Dabar aš nežinau, ar jis benorės pavesti savo karalystę tokiam bailiui, kaip sveikas. Girdėjau kalbant, esą vilkas būsiąs paskirtas karaliumi, jei sveikas tuoj nesugrįši ir neįrodysi, jog visai nesi bailus! Aš dedu savo galvą, kad jis sveiko nenuskriaus, o juk aš visados ištikimai tarnavau ir tarnausiu sveikam!

Elnio būta tiek kvailo, kad sugrįžta į liūto urvą. Dabar liūtas jau nebeapsiriko: įveikė jį ir pasitiekė sau tikrai karališkus pietus. Lapė vis tykojo ką nors ir sau pasigriebti. Nors liūtas ir labai ją saugojo, ji betgi už visus savo žygius pasivogė gardžiausią kąsnelį – elnio smegenis. Vos tik ji suvalgė juos, ir liūtas ėmė jų ieškoti, bet, žinoma, niekur negalėjo rasti. Lapė jam tarė:

– Karaliau, man rodos, kad nėr ko ieškoti elnio smegenų: žvėris, kuris ėjo du sykiu į liūto urvą, smegenų visiškai neturėjo!

Ezopo pasakėčia