• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.11.14
Alytus
Žmonių tipai pagal planetas
2019.11.14
Alytus
Ar galima pasiekti dvasinį tikslą
2019.11.12
Alytus
Gebėjimas bendrauti

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

TAI DZIN CIUAN KOVOS MENAS

 yin_and_yangStraipsnio tikslas – supažindinti skaitytojus su tai dzi ciuan (tai či čiuan) teoriniais ir filosofiniais pagrindais, bei trumpai pateikti šio kovos meno vystymosi istoriją.

Tai dzi“ verčiamas kaip „didžioji riba“ arba „kosmosas“. Terminas yra kilęs iš „Idzin“ – „Permainų knygos“ – dao filosofijos lobyno. Jeigu prie dviejų žodžių „tai dzi“ pridėsime trečią – „ciuan“ (kumštis, mokykla), gausime kovos meno, paremto daosizmo filosofijos principais, pavadinimą. Filosofija, kuria remiasi tai dzi ciuan, turi gilias Kinijos išminties šaknis.

Tai dzi ciuan kovos meno tikslas – didžiosios ribos pasiekimas, tai yra ryšio tarp žmogaus ir Visatos suformavimas. Šio tikslo, pavadinant jį kitais vardais: nušvitimas, nirvanos pasiekimas, Dangaus karalystės pasiekimas, siekia visos dvasinio tobulėjimo mokyklos. Reikia pažymėti, kad tai dzi ciuan dvasinio tobulėjimo kelias prasideda nuo dvikovos. Taip susiklostė dėl istorinių aplinkybių, kadangi senovės Kinijoje, kaip ir kitose šalyse, visą laiką vyko kova už egzistavimą ir žmogus, nemokantis apsiginti, rizikavo nugyventi neilgą gyvenimą. Tačiau, šiuolaikinis tai dzi ciuan – tai daugiapusiškas kovos menas, kurio sistemoje yra pratimų kūnui, protui ir energijos srauto valdymui.

Tai dzi ciuan pratimai tinka sveikatos gerinimui, gyvenimo prailginimui, apsigynimui nuo užpuolikų, proto lavinimui ir dvasiniam tobulėjimui. Šį kovos meną gali praktikuoti bet kas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, tautybės, kultūrinių ar religinių įsitikinimų. Svarbiausia, kad tai dzi ciuan užsiėmimai teiktų jums malonumą ir džiaugsmą. Būdami džiaugsmingos nuotaikos, jūs greičiau pajausite teigiamą šio kovos meno efektą, negu bandydami save priversti padaryti tam tikrus pratimus. Neturi būti prievartos sau, bei kitiems. Šioje vietoje galime įžvelgti tai dzi ciuan ir jogos neprievartinio elgesio principo (achimsa) sutapimą. Gali kilti klausimas, kaip kovos menas gali būti neprievartinis? Europiečiui ar Vakarų gyventojui sunku įsivaizduoti, kaip kito žmogaus daužymas rankomis ir spardymas kojomis gali vykti be neapykantos ir pykčio jausmų tam žmogui. Jeigu mes panagrinėsime tai dzi ciuan filosofiją nuodugniau, pamatysime, kad čia nėra jokio prieštaravimo.

taichi lifeNeprievartinis elgesys – tai „vidinių“ kovos menų, prie kurių priskiriamas tai dzi ciuan, išskirtinis bruožas. Pats žodis „vidinis“ reiškia, kad visas žmogaus darbas vyksta viduje – jo sąmonėje. Žmogus, praktikuojantis tai dzi, o juo labiau meistras, visą laiką turi išlikti ramus, nepriklausomai nuo bet kokių gyvenimo aplinkybių. Jeigu, pavyzdžiui, tai dzi ciuan meistrą įžeidė kito žmogaus pašaipa taip, kad jis panoro paskutiniajam trenkti; tuomet toks meistras yra nieko vertas. Žmogus, praktikuojantis tai dzi, niekada nepradės kovos pirmas. Jis pasistengs išvengti situacijų ir valdyti visas savo emocijas, kurios gali privesti prie dvikovos. Tai dzi ciuan yra sakoma: „jeigu tu dalyvavai dvikovoje, tu ją jau pralaimėjai, nes tavo tikslas buvo tos dvikovos išvengti“. Štai ką sakė apie tai dzi legendinis meistras Van Dzon Jui: „Tai dzi atsirado iš Tuštumos. Ji sukūrė judesį ir ramybę, ir yra In ir Jan gimdytoja. Judesyje vyksta išsiskyrimas, o ramybėje įgaunama vienybė“. Įgauti vienybę su Pasauliu, atrasti tarpusavio ryšius – tai ne tik tai dzi, bet ir jogos, bei kitų dvasinio tobulėjimo praktikų tikslas. Būnant neramybėje, jaučiant pyktį ar agresiją, neįmanoma įgyti ryšio su supančiu Pasauliu.

Tai dzi treniruotės susideda iš ciguno (darbo su gyvybine energija), formų atlikimo ir darbo su partneriu. Paprastai, kai žmogus mato tai dzi praktikas, jis stebi kažką, kas atlieka grakščius judesius, iš tolo primenančius šokį.

Populiariausia tai dzi ciuan 24-toji forma.

Vis dėl to, kai kurie treniruotės aspektai liks nepastebėti nepatyrusio žmogaus. Kaip buvo minėta ankščiau, darbas tai dzi ciuan vyksta viduje, o tai reiškia, kad žmogus, nežinantis tai dzi principų, mažai ką įžvelgs išoriniuose judesiuose. Išorinės tai dzi formos, žinoma, yra svarbios, tačiau tai, kas vyksta žmogaus mintyse, jo širdyje – yra nepalyginamai svarbiau. Todėl tai dzi kovos meno praktiškai neįmanoma išmokti, tik stebint ar atliekant išorines formas, ne žinant, į kokių savo vidinių savybių lavinimą reikia atkreipti dėmesį. Dėl tos priežasties, visi norintys užsiiminėti tai dzi kovos menu, turėtų susirasti patyrusį instruktorių, gebantį paaiškinti ir perteikti vidinės treniruotės pagrindus.

taichi horse practicalTai dzi formos turi skaičių pavadinimus, pavyzdžiui: dešimta, aštuoniolikta, dvidešimt ketvirta, keturiasdešimt antra ir taip toliau. Formos numeris nurodo skirtingų judesių, įeinančių į tą formą, skaičių. „Dvidešimt keturi“, reiškia, kad forma susideda iš 24 skirtingų veiksmų, kiekvienas iš kurių turi pavadinimą, filosofinę reikšmę ir praktinį, kovinį panaudojimą. Pavyzdžiui, „arklio paglostymo“ veiksmas atliekamas taip, lyg žmogus glostytų arklį, perteikdamas judesio impulsą nuo kojos kulno į dubenį ir rankas. Tas pats veiksmas, panaudotas su partneriu, nuvers jį nuo kojų. Reikia suprasti, kad tik žinant praktinį tai dzi ciuan veiksmų pritaikymą, galimas jų teisingas atlikimas.

Toliau bus aprašomi 6 pagrindiniai tai dzi ciuan principai, susipažinimas su kuriais bus naudingas ir jau praktikuojantiems šį kovos meną, ir tik norintiems pradėti. Suvokus šiuos principus, bus lengviau suprasti, ką reiškia vidinis darbas tai dzi ciuan.

Šeši pagrindiniai tai dzi ciuan principai

1. Atliekamų judesių nepertraukiamumas ir grakštumas.

Tai dzi ciuan formos yra atliekamos nenutrūkstamai, be mažiausio sustojimo. Judesiai lyg „persilieja“ vienas į kitą. Tuo pačiu, visi judesiai yra baigtiniai ir yra panašūs į artėjančią ir nutolstančią bangą, kai paskutinė pasibaigusio judesio fazė yra naujo judesio pradžia. Judesių vientisumas pasiekiamas ne paprastomis išorinėmis pastangomis, bet valios vientisumu. Žmogus ištirpsta nenutrūkstamų judesių sraute ir mokosi formuoti vientisą valingą ketinimą. Tokia savybė gali padėti žmogui sunkiomis gyvenimo akimirkomis, kai reikia sukaupti jėgas ir padaryti tai, ką reikia, ir kam paprastai nesiryžtum.

Pirmojo principo reikšmė: tai, kas prasideda, turi pasibaigti; jeigu kažkas nepasibaigė, nieko naujo negali atsirasti. Šito principo supratimas formuoja nuolankumą, kad pabaiga nėra blogesnė už pradžią, nes abu šitie dalykai yra vieno proceso sudedamosios dalys.Judesių atlikimas pagal apskritimą.

2. Visi judesiai tai dzi ciuan yra atliekami pagal lanko trajektoriją.

Net tiesus stūmimas delnu atliekamas nevisiškai tiesiai, o lėkštu lanku. Apvalumo principas taip pat taikomas žingsniams ir kūno padėtims. Stovėsenose neturi būti smailių kampų: pečiai nuokalnūs, rankos ties alkūnėmis suapvalintos, kojos truputį sulenktos. Teisinga laikysena, žingsniai ir galūnių aptakumas – tai pagrindų pagrindas. Visų kūno dalių suapvalinimas palengvina kraujo cirkuliaciją, o kartu ir gyvybinės energijos takumą. Taip pat, kaip vandeniui sunku tekėti pro stačiais kampais sulenktus vamzdžius, gyvybinei energijai yra sunku brautis pro smailiais kampais sulenktas galūnes. Pradinėse tai dzi ciuan mokymosi etapuose kūno, kojų, rankų ir galvos padėtims skiriamas didžiausias dėmesys.

3. Viso kūno atpalaidavimas.

Tai dzi ciuan užsiėmimų metu kūnas visą laiką turi būti atpalaiduotas. Netgi susikaupus atliekant judesius, negalima įsitempti. Raumenys turi būti pajungti į darbą tik tiek, kiek reikalauja teisingos kūno padėties palaikymas statikoje ir judesyje. Perdėtas raumenų įtempimas sukels pervargimą. Atpalaidavimas taipogi palengvina gyvybinės energijos tekėjimą, tai teigiamai veikia sveikatą, kas savo ruožtu prailgina gyvenimą. Per dvikovą atsipalaidavimas leidžia minkštai neutralizuoti priešininko ataką ir akimirksniu kontratakuoti. Raumenų įtempimas sulėtina judesius, todėl, norint atlikti veiksmus greitai, būtina išmokti atsipalaiduoti. Ta pati taisyklė galioja ir mūsų protui. Kai protas ramus, ne įsitempęs, mes adekvačiai ir greitai, be trikdžių, reaguojame į aplinką. Minėtą principą vaizdžiai iliustruoja sekanti citata iš Idzin knygos: „Kai žmogus gimsta, jis yra švelnus ir minkštas. Kai miršta – kietas ir grubus. Kai medžiai ir žolės gimsta, jie yra minkšti ir lankstūs. Miršta jie sausi. Todėl kietumas ir grubumas – mirties palydovai. Minkštumas ir nuolaidumas – gyvenimo palydovai“. Įprasto gyvenimo sąlygomis mūsų kūnas dažnai būna perdėtai įtemptas ir mes to net nepastebime. Kai mes apie kažką galvojame, mes nesąmoningai įtempiame veido raumenis, kai kažkas mums kelia nerimą – įsitempia pilvas ir strėnos, ir labai dažnai mes liekame su įtemptais raumenimis net tada, kai nemaloni situacija seniai praėjo. Todėl sąmoningas kūno atpalaidavimas – tai poilsis mūsų raumenims ir tuo pačiu ligų, ne tik fizinių, bet ir emocinių, prevencija.

4. Kūno judesių ir sąmonės koordinacija.

Kiekviename tai dzi ciuan judesyje dalyvauja visas kūnas. Egzistuoja frazė: „Jeigu kažkas juda, nėra to, kas nejudėtų“. Iš viso išskiriamos šešios koordinacijos. Trys išorinės: suderinimas plaštakų ir pėdų, alkūnių ir kelių, pečių ir klubų. Pavyzdžiui, klubų posūkio kampas visada bus lygus pečių posūkio kampui. Viskas juda kaip vieninga sistema. Trys vidinės: valia stimuliuoja gyvybinės energijos koncentravimą, o pastaroji – fizinės jėgos iškrovą, įgaunančią formą konkrečiuose judesiuose. Todėl iš išorinių judesių darnos galima spręsti apie praktikuojančio vidinę pusiausvyrą. Susikaupiant į daromų judesių teisingumą, protas susikoncentruoja, o tai lavina gebėjimą mobilizuoti savo vidinius resursus. Tą patį efektą turi teisingas ir sąžiningas jogos pozicijų (asanų) darymas, kai praktikuojant, stebima savo kūno padėtis, kvėpavimas, jausmai. Reikia pabrėžti, kad koncentracija į judesius padeda protui pailsėti, atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių, nurimti. Jeigu praktika jums sukelia įtampą ir proto nuovargį, vadinasi jūsų prieiga yra negera. Po jogos ir tai dzi ciuan pratimų jūs turėtumėte jaustis gaiviai ir budriai.

5. Minkštumo ir kietumo, bei „tuščio“ ir „pilno“ derinimas.

Tai dzi ciuan egzistuoja „tuščio“ ir „pilno“ sąvokos. Pavyzdžiui, „pilna“ laikoma statinė pozicija, „tuščiu“ – judesys. Bet kokį tai dzi veiksmą galima suskaidyti į smulkias statinių pozicijų fazes, bet šitame kovos mene negali būti absoliučios ramybės ar pozicijos, kurioje visiškai nebūtų judesio. Šito principo prasmė yra perteikta posakyje: „Judesyje yra ramybė, ramybėje yra judesys“. Tai dzi ciuan kovos mene nuolat vyksta „pilno“ „perpylimas“ į „tuščią“ ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, koja, kurioje yra sukoncentruotas kūno svoris, „tuštėja“, kai svoris yra perduodamas kitai kojai. Taip pat, pavyzdžiui, jėga iš klubų „persipilsto“ į smūgiuojančią kūno vietą. Praktikuojant tai dzi ciuan, reikia stebėti, kada ranka ar kita kūno vieta yra „tuščia“, kada „pilna“, kada ji turi būti minkšta, o kada – kieta. Svorio ir jėgos „persipilstymo“, bei savo pojūčių stebėjimas, vysto subtilesnį dėmesį ir jautrumą. Tai dzi padeda suvokti, kad neteisinga visą laiką būti kietu ar minkštu, ne tik fizine prasme, bet ir savo poelgiuose. Nereikia sustabarėti. Reikia ieškoti aukso vidurio.

6. Judesių ir sąmonės koncentracija.

Valia nukreipia judesius“, „smegenys – valdovas, o kūnas – pavaldinys“, teigia posakis. Praktikuojant tai dzi ciuan, prieš atliekant kažkokį veiksmą, jis pirmą yra įsivaizduojamas mintyse, o paskui pakartojamas kūnu. Tai dzi meistrai gerai perprato sekančia tiesą: pirma atsiranda jausmas, vėliau – mintis ir tuomet – veiksmas. Į bet kokią situaciją mes visų pirmą reaguojame jausmais, nes jausmų greitis pranoksta minčių greitį. Dėl tos priežasties, mes dažnai patenkame į tokią padėtį, kai nespėję kažko apgalvoti, mes, vedami jausmų, padarome tai, dėl ko vėliau gailimės. Suprasdami tai ir norėdami, kad panašios situacijos rečiau mus užkluptų, tai dzi meistrai paruošė pratimus atvirkštiniam ryšiui – kontroliuojant kūno judesius, mokomasi kontroliuoti mintis, o paskui ir jausmus. Todėl, kaip buvo parašyta ankščiau, tai dzi ciuan formų darymas yra svarbus, tačiau tai nėra viskas. Labai svarbu ne tik teisingai atlikti veiksmus, bet derinti kūno judesius su proto koncentracija ir jausmų ramybe. Jūs galite labai gražiai atlikti tai dzi formas, bet jeigu viduje jūs esate neramūs, treniruotės turės mažai naudos. Ir atvirkščiai, jūs galite atlikti bet kokius judesius, daryti kasdienius darbus, ir jeigu jūs tuo metu būsite ramūs ir pakylėtoje būsenoje, vadinasi, jūs puikiai įsisavinote tai dzi filosofiją.

Mes apžvelgėme pagrindinius tai dzi ciuan principus. Jeigu jus domina nuodugnesnės šio kovos meno teorijos studijos, pabandykite įsigyti atitinkamos literatūros. Jos nesunkiai galite rasti beveik bet kuriame knygyne ar internete. Tačiau nereikia kaupti literatūros ir teorinių žinių apie tai dzi. Geriau praktikuoti šį kovos meną, negu skaityti apie jį.

Glausta tai dzi ciuan vystymosi istorija. Patikimų duomenų apie tai dzi ciuan vystymąsi neliko, tačiau sekant kitų Kinijos kovos menų raidą, galima atrasti tai dzi vystymosi liniją.

 Tai dzi ciuan vystymosi istorija

crane_snakeGarsusis Šaolinio vienuolynas buvo įkurtas Kinijoje 427 metais. Po įkūrimo, visi norintys mokintis kovos menų, turėjo tam skirtą vietą ir galėjo daugiau veltui negaišti lakiko ieškant mokyklų. Dauguma tyrėjų tai dzi ciuan kūrėju laiko Šaolinio vienuolį Zan San Fenį (g. 1247 m.), kuris kartą tapo dvikovos tarp gervės ir gyvatės liudininku. Pamatęs, kaip gervė nuvedamaisiais sparnų judesiais ginasi nuo gyvatės, vienuolis buvo įkvėptas sukurti kovos meną, kurio minkšti judesiai neutralizuotų grubių, tiesmukiškų judesių dinamiką. Savo sukurtą kovos meną Zan San Fenis pavadino „32 ilgi Vudang kumščiai“ šventojo Vudang kalno garbei, kurio viršūnėje, Purpurinėje šventykloje, vienuolis lavino savo meistriškumą. Per laiką „32 ilgi Vudang kumščiai“ buvo tobulinami ir papildomi, kol XVII amžiuje pasiekė Čen šeimą, kuri pervadino tą kovos meną į „tai dzi ciuan“.

Čen stilius yra pati seniausia tai dzi ciuan atšaka, kurios pagrindiniai principai buvo padėti Čen Van Tino (1600-1680). Tais laikais kai Čen Van Tinas dirbo ties filosofine tai dzi ciuan doktrina, dauguma kovos menų mokyklų laikėsi „išorinių“ treniruočių formų: atidirbinėdavo smūgius su smėlio maišais ar įkastais kuolais, kilnodavo svarmenis ir panašiai. Čen Van Tinas sukūrė alternatyvius „vidinės“ treniruotės metodus, kur buvo naudojami apvalios trajektorijos judesiai, skirti energetinio srauto kontrolei. Treniruotės metodai taip pat įskaitė kvėpavimo kontrolę ir vaizdinio mąstymo naudojimą smogiamosios jėgos į reikiamą vietą perkėlimui.

Tradiciškai tai dzi ciuan kovos meno galėjo būti mokomi tik Čen klano nariai. Kovos meno paslapčių išsaugojimas buvo viso klano užduotis, o tie, kurie norėjo pagrobti meistriškumo paslaptis, galėjo būti apkaltinti ir pakarti. Iki mūsų laikų atėjo įdomi legenda apie Jan stiliaus atsiradimą, kurio kūrėjas yra Jan Lu Čanis (1799-1872).

Jan Lu Čanis įsidarbino kaip paprastas žemės ūkio darbininkas į klaną Čen tam, kad išsiaiškintų tai dzi ciuan kovos meno paslaptis. Jan Lu Čianis rizikavo gyvybe, slėpdamas tikruosius savo ketinimus ir slaptai praktikuodamas tai, ką pamatė per klano narių treniruotes. Vieną dieną meistras iš kitos kovos menų mokyklos iškvietė Čen klano vadovą į dvikovą, bet tuo metu paskutinysis, deja, buvo išvykęs. Į iškvietimą atsakė vadovo sūnus ir jo geriausias mokinys, bet abu jie pralaimėjo. Po to visų susirinkusių nuostabai vienas iš klano darbininkų žengė į priekį, tardamas: „Pone, aš truputį praktikavau Čen stiliaus tai dzi ir, nors esu tik naujokas, aš būsiu jums dėkingas, jeigu jūs pamokysite mane kai kurių veiksmų“. Tas darbininkas buvo Jan Lu Čanis. Visi buvo apstulbę, kai pamatė, kaip Jan Lu Čianis, panaudodamas autentišką Čen stiliaus techniką, nukovė priešininką. Čen klano nariai šaukė iš džiaugsmo, klano garbė buvo išgelbėta, tačiau Jan Lu Čaniui grėsė mirtis už tai, kad jis pavogė kovos meno paslaptis. Klano vadovas, sužinojęs apie tai, kas nutiko, tarė: „Koks dar mirties nuosprendis? Mirtis laukia svetimšalių, kurie pavogs mūsų kovos meno paslaptis, o Jan Lu Čianis nėra svetimšalis. Aš laikau jį savo mokiniu. Mes visi džiaugiamės nauju klano nariu, išgelbėjusiu mūsų šeimą nuo gėdos ir apvainikavusiu mūsų tai dzi mokyklą laurais“.

Jan Lu Čianis perdavė savo mokymą Vu Ju Šianiui (1813-1880), kuris tapo Vu stiliaus kūrėju. Daugiau negu po pusės amžiaus, perdirbęs turimą tai dzi ciuan palikimą, Sun Lu Tanis (1861-1932) sukūrė Sun stilių. Taigi, egzistuoja 4 tai dzi ciuan stiliai: Čen, Jan, Vu ir Sun. Dabartiniu metu populiariausias yra Jan stilius. Jan Lu Čanio anūkas Jan Den Fu (1883-1936) kūrybiškai peržvelgė Jan stiliaus palikimą, išplėtė veiksmų, skirtų sveikatos palaikymui, asortimentą, pašalino šuolius, kietas rankų ir kojų technikas, skirtas dvikovai. Judesiai tapo lėti, grakštūs, primenantys šokį. Tokiu būdu, tai dzi ciuan tapo labiau skirtas vidiniam darbui ir sveikatos pagerinimui, negu aršiai dvikovai.

taichi lots ofGaliausiai reikia pabrėžti, kad tai dzi ciuan – tai tik vienas iš daugelio galimų kelių, prieinamų žmogui jo vidinio potencialo atskleidimui. Kokį kelią pasirinkti – yra jūsų sprendimas. Ramybės jums ir džiaugsmo, kas beatsitiktų.

Romanas Voronovič