• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Naujausi pokalbiai su Mokytoju

2019.04.23
Seminaras
Kaip formuojasi mintys
2019.08.17
Хайфа
Есть ли у нас предназначение
2019.08.17
Хайфа
Марсианская энергия

Tvarkaraštis

Facebook/Respublikinė Jogos Mokykla    Youtube/Respublikinė Jogos Mokykla   Instagram/Respublikine Jogos Mokykla

APIE PYKTĮ

 angry20old20ladyPirmoji rūšis: mane kažkas puola arba su manimi elgiasi neteisingai, ir aš reaguoju pykčiu.Per šio rūšies pyktį aš galiu apsiginti ir išlaikyti savo poziciją. Toks pyktis pozityvus, jis padeda mano veiksmams ir daro mane stiprų. Jis yra pagrįstas ir atitinka jį iššaukusią priežastį. Šis pyktis dings iš karto, kai tik pasieks savo tikslą.

Antroji rūšis: žmogus pyksta dėl to, kad pastebi, jog jam nepavyko gauti to, ką jis galėjo ar privalėjo gauti, arba dėl to, kad nepareikalavo to, ko galėjo ar turėjo pareikalauti, arba todėl, kad nepaprašė to, ko galėjo ar privalėjo paprašyti. Vietoj to, kad apgintų save ir paimtų tai, ko jam trūksta, žmogus pyksta ant tų, iš kurių jis nepareikalavo, nepaėmė ar neišprašė, nepaisant to, kad galėjo ar net privalėjo tai paimti, pareikalauti, paprašyti. Toks pyktis pakeičia mūsų veiksmus ir yra neatliktų veiksmų rezultatas. Jis paralyžuoja, silpnina mus ir dažnai užvaldo ilgam. Tokiu pykčiu galime bandyti saugotis nuo savo meilės jausmo. Vietoj to, kad išreikštų savo meilę, žmogus pyksta ant tų, kuriuos myli. Toks pyktis užgimsta vaikystėje, jei teko nutraukti meilės tekėjimą į mylimą žmogų. Vėliau sudėtingose situacijose vaikystės išgyvenimai automatiškai pasikartoja ir įgauna jėgą būtent nuo to pirminio nutrūkimo.

Trečioji rūšis: pykstame ant žmogaus, kurį įskaudinome, bet nenorime to pripažinti. Šiuo pykčiu mes stengiamės apsiginti nuo mūsų kaltės pasekmių, suversdami ta kaltę kitam. Toks pyktis – tai atsakomybės už savo elgesį su žmonėmis vengimas. Pyktis leidžia mums neveikti, paralyžuoja ir susilpnina.

Ketvirtoji rūšis: kažkas man duoda tiek daug gero ir svarbaus, už ką aš niekada negalėsiu sumokėti ir atsilyginti. Išlaikyti tokią situaciją sunku ir tada aš ginuosi reaguodamas pykčiu į savo geradarį ir jo dovanas. Toks pyktis išreiškiamas priekaištais, pavyzdžiui, vaikų – tėvams. Pykčiu keičiama „duoti“ ir „imti“ pusiausvyra paralyžuoja ir padaro žmogų tuščią arba sukelia depresiją, kuri priešinga priekaištams. Be to, pyktis gali pasireikšti kaip ilgalaikis gedulas ir liūdesys, kilęs dėl partnerių išsiskyrimo, artimų draugų mirties, jeigu mes likome skolingi tiems, kurie išėjo, ar su kuriais išsiskyrėme. Jei mes kažką privalėjome iš jų paimti ir turėjome tam teisę, arba jei mes turėjome būti dėkingi už jų dovanas, arba priimti savo kaltę už pasekmes pagal trečiąją pykčio rūšį.

Penktoji rūšis: kartais užvaldo pyktis, kurį mes perimame iš kitų ir dėl kitų. Pavyzdžiui, jei vienas iš grupės narių užspaudžia savyje pyktį, po kiek laiko kitas tos pačios grupės narys (dažniausiai pats silpniausias, neturintis tam priežasčių) pradės rodyti pyktį. Šeimose silpniausias narys yra vaikas. Kai mama pyksta ant tėvo ir pyktį užgniaužia, vienas iš vaikų pradeda atvirai pykti ant tėvo. Iš kitos pusės, pats silpniausias grupės narys yra ne tik kitų pykčio nešėjas bet ir jo taikinys. Jei pavaldinys pyksta ant savo viršininko, bet susivaldo, dažnai jis pratrūksta ir išlieja savo pyktį ant silpniausio tos organizacijos nario. Kada vyras pyksta ant žmonos, bet pyktį užspaudžia, tada vietoj mamos kenčia vaikas. Dažnai pyktis perkeliamas ne tik nuo vieno „taikinio“ į kitą, pavyzdžiui, nuo mamos ant vaiko, bet ir nuo stipriausio grupės nario ant silpniausio. Taip, pavyzdžiui, duktė perkelia perimtą iš mamos pyktį tėvui, ne ant tėvo, bet ant kažko kito, kas yra su ja viename lygmenyje, tarkim, savo vyro. Taip perimtas pyktis nukreipiamas ne į patį stipriausią narį – tikrąjį pykčio „taikinį“ (pvz. vadovą), o į vieną iš silpniausių, kuris tampa atpirkimo ožiu. Perimto pykčio nešėjai tiesiog nesitveria kailyje iš pykčio… ir tuo pačiu didžiuojasi ir jaučiasi teisūs, nors jų pyktis ir iš to kylantys veiksmai maitinasi pašaline energija ir svetimomis teisėmis.  Todėl pykčio nešėjai lieka silpni, o jų pastangos – beprasmės. Bet ir perimto pykčio aukos jaučiasi stiprios ir teisios, kadangi jos žino, jog kenčia neteisingai, vienok jos lieka silpnos ir kenčia beprasmiškai.

Šeštoji rūšis: egzistuoja pyktis, kuris yra dorybė ir veikimas. Tai būdraujanti energija, sukoncentruota ieškoti išeities iš sunkių situacijų. Ji ryžtingai ir išmoningai nukreipta į kovą su sunkiomis ir galingomis likimo jėgomis. Šis pyktis be emocijų. Jei reikia, pykčio nešėjas kenkia tam, į kurį pyktis nukreiptas, bet daro tai be baimės ir neigiamų ketinimų. Tokiu atveju pyktis yra agresija kaip grynoji energija. Tai ilgų pratybų ir disciplinos rezultatas. Tas, kam šis pyktis paklūsta, naudojasi juo be jokių pastangų. Pats ryškiausias tokio pykčio pavyzdys – strateginiai veiksmai.

Iš knygos Bert Hellinger „Meilės tvarka“

Parengė Vilma iš Klaipėdos