Стихи Смилги

Ждём продолжения…

 

 

 

 

KAŽKAS

 

Kažkas, kažkur ir kažkada

Kažkaip kažkiek gyveno.

Kažką nuveikdavo darbe,

Sugrįždavo atgal į namą seną…

 

Kažkam, kažkaip ir kažkodėl

Pabodo niūrios dienos.

Viltis ruseno, tačiau vėl –

Kažką ribojo sienos.

 

Kažkam staiga kantrybė trūko!

Kažkaip į darbą jis pramigo.

Važiuodamas keliu pasuko

Į kitą pusę – ir išvyko!

 

Kažkas pajuto skonį laisvės.

Kažkam vaivorykštė nušvito.

Nesigailėjo nė minutės,

Kad kažkodėl gyvenimas pakito.

 

2008

 

KODĖL

 

Kodėl, kai kartais būna liūdna,

Širdis krūtinėje suvirpa?

Kodėl kitiems žmonėms užkliūna,

Kad norisi gyvenimą iškirpti?

 

Iškirpti ir nuspalvinti žaliai.

Šiandien atrodo taip – rytoj raudonai.

Ne viską suprantu, tikrai.

Tik noriu išbandyt…suteikit, žmonės, šią malonę.

 

Kodėl širdis kažkur aukštyn pakyla,

O protas tempia nuolat ją atgal?

Kodėl širdies sparnai sudyla

Ir protas juokiasi – „Pakaks, gal“ ?

 

Kodėl kodėl kodėl kodėl

Tiek daug gyvenime nežinomųjų?

Nurimsta kartais siela, tačiau vėl

Suvoki, kad kova bus iš sunkiųjų.

 

2008

 

DRAUGUI

 

Dvasia banguoja, nerimauja,

Lyg maža vietos būtų jai.

Gyvenimo taisyklės pajuokauja:

– Kur tu veržiesi? Nebijai?

 

Bijau, bet negaliu sustoti.

Šis kelias nupieštas seniai.

Nėra net laiko pagalvoti,

Ar eis su manimi kartu draugai?

 

Ištiesiu ranką, sulaikysiu

Iš praeities atėjusius draugus.

Sudrėkęs delnas, pirštai slidūs…

Paleidžiu jus. Te bus gyvenimas puikus!

 

Ir vėl dvasia banguoja, nerimauja.

Kas bus dabar? Kas laukia?

Gyvenimas pasuko ratą naują.

Eik drąsiai juo, jis šaukia.

 

2008

 

AR GIRDI

 

Skamba dienos kiekvienos

Tarp minčių ir mašinų ūžimo.

Garsą sugeria sienos,

Sugeria ir nuslopina.

 

Blaškosi dienos

Tarp keturių sienų.

Suserga dienos

Tarp keturių sienų.

 

Garsas naktį sapnuoja

Platų kelią, pievą, medžius.

Dieną garsas plasnoja,

Žadina miestą ir praeivius.

 

Skamba dienos kiekvienos,

Tyliai tyliai virpa ore…

Jas išgirsta net sienos,

Tad išgirskim ir mes jas drauge!

 

2008

 

EINU

 

Aš ateinu per kalną Nežinia vadinamą.

Einu, krentu, keliuosi, vėl einu.

Aš ateinu minėdama Gyvenimą.

Verkiu, juokiuosi, bet tikiu.

 

Akis užmerkiu, naiviai pasvajoju

Apie Namus ant balto debesies.

Minkštais sapnų takais klajoju

Norėdama pasiekt pilis Vilties.

 

Nauja diena priverčia atsimerkti

Ir primena, koks tu “svarbus”, šiandien.

Aš ateinu, nors norisi jau verkti.

Sunkiau į Kalną kopti darosi kasdien.

 

Aš ateinu, einu, einu kažkur.

Keistai jaučiuosi, nežinau ar laukia.

Gyvenimo tikslai svečiuojasi kitur.

Na ir gerai, lengviau į kalną traukti.

 

2008

 

PIENĖS PŪKAS

 

Supas Pasaulis ant pienės stiebo.

Bręsta Pasaulis, neskuba niekur.

Šypsos mėnuliui, lepinas saulėj,

Pyksta, kvatojas ir nerimauja.

 

Bręsta Pasaulyje pienės pūkas.

Džiaugiasi saulėje, verkia, kai rūkas.

Didelę reikšmę savo pajunta,

Niekint Pasaulį pūkas sukrunta.

 

Svarbus Pasauliui kiekvienas pūkas.

Dangus apsiniaukia, užeina rūkas.

Kupolą baltą vėjas paglosto,

Nupučia pūkus nuo pienės sosto.

 

Dingo Pasaulis nuo pienės stiebo.

Pūkas neranda ramybės niekur.

Rytą rasotą daigelis gimsta,

Verkia, kai vėjas, saulėj – nurimsta.

 

Supas Pasaulis ant pienės stiebo…

 

2008