Visi esame ką nors girdėję apie Jogą. Vieni įsivaizduoja, kad jogai–tai fakyrai, stebukladariai, nesiprausę ir alkani keistuoliai. Kiti mano, kad jogai–tai akrobatai, įvaldę savo kūną, galintys ilgai nekvėpuoti ar ilgai išstovėti ant galvos. Dar kitiems atrodo, kad jogai – tai išmintingi barzdočiai, levituojantys savo mokinių akivaizdoje. Ir nors Joga tapo madingu reiškiniu Vakaruose, vis tik ne visi žino, kas tai yra ir kam to reikia.
Jogos mokymas, kaip ir pati Indijos filosofija, yra labai senas, tačiau jis dinamiškas ir kintantis kartu su gyvenimu. Ir šiuo metu Joga nėra dogmomis paremtas savęs ir pasaulio pažinimas.

Joga – tai dvasinio tobulėjimo kelias, tai kelias į žmogaus savęs realizaciją. Iš sanskrito kalbos išvertus, žodis Joga reiškia “susiliejimas”, “susijungimas”. Tai vidinis susiliejimas, kai santarvę ir harmoniją atranda mūsų kūnas (sudarytas iš atomų ir molekulių), siela (sudaryta iš emocijų, pojūčių, jausmų) ir protas (sudarytas iš minčių), ir išorinis susijungimas su artima ir tolima aplinka: šeima, tauta, pasauliu ir, galiausiai, Dievu.
Norint pradėti judėti savęs tobulinimo kryptimi, pirmiausiai reikia atrasti santarvę tarp mūsų kūno, sielos ir proto, priešingu atveju nutiks, kaip pamokančioje Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką, kai visi gyvūnai vežimą traukė į skirtingas puses ir negalėjo išjudinti jo iš vietos. Norint žengti užsibrėžto tikslo link mūsų kūnas, protas ir siela turi judėti viena kryptimi. Daug praktikų Jogos sistemoje yra skirta vidinės ir išorinės harmonijjos paieškai.