2000 metais per vasaros seminarą atėjo informacija, kad po 12 metų mes statysime ašramą. Tada buvo sunku patikėti, nes žmonių mokykloje buvo vos 40. O dabar viskas juda ta linkme. Tada buvo nekantrių, kurie sakė, kam laukti. Bet tai buvo naivus suvokimas, kad ašramas – tai namukai. Iš tikrųjų – ašramas statosi iš žmonių, o plytos pačios susidėlios.

Mokytojas nežino, kaip viskas bus, bet jis svajoja, įsivaizduoja, kad bus didelė salė, kur vyks praktikos, panašios į seminarines. Tada nebereikės po kiekvieno seminaro ištrinti aikštelės, bus galima ją tobulinti iki begalybės. Nors dabar jau pastatyta tiek aikštelių, kad sukaupta didelė patirtis...

Aplink bus namukai, kur bus galima apsigyventi. Prie salės bus kitos patalpos, kuriose bus vykdoma įvairi veikla. Ašramas – gyvas organizmas, kaip miestelis. Galėtų ten būti gydymo centras, kuriame galėtume derinti tradicinę ir netradicinę (ajurvedinę, pvz.) mediciną. Surinktume grupelę žmonių, turinčių, tarkim, išvaržą, opą, viršsvorį, kurie neleidžia gyventi ir, taikydami visus žinomus metodus, juos pagydytume.

Ašrame žmonės realizuotų save taip, kaip jie nori. Nori daryti maistą – daryk, nori gražiai rengtis – renk save ir kitus, nori dainuoti – dainuok, nori medituoti į kankoriežį – medituok. Reikia tik suprasti, kad ašrame galima rasti viską. Kodėl praktikuoti grojimą smuiku galima tik konservatorijoj, o ne ašrame? Žmogus turi gyventi dėl to, kas jam svarbu, dėl to, kam jis atėjo. Ir nereikia to atidėlioti ateičiai, ypač pomirtiniam gyvenimui. Net ir mylimam darbe mus spaudžia materialūs dalykai. Mes sieksime, kad nebūtų jokio spaudimo. Darbas vyktų tik iš noro, traukos, o ne spaudimo.

Į ašramą atvyktų mokinių ir iš kitų mokyklų, kaip mes vykstame pas kitus. Iš jų mokykla turėtų ir išsilaikyti. Ašrame nuolat vyks praktikos, mokymai. Arti mūsų tokios vietos nėra. Yra vienuolynai, bet jie panašūs į kalėjimą. Ašrame gyveni, kaip nori, svarbu, kad netrukdai kitam to paties daryti.

Pirmoji plyta į ašramą buvo vieno seminaro vaidinimas „Trys paršiukai“, kur paršeliai statė namukus iš šiaudų, lentų ir plytų. Iš karto po to vaidinimo Rimas pasigyrė, kad rado būdą, kaip statyti namukus iš šiaudų. Ir pastatė. Dabar laukia lentų ir plytų bandymas. Statymas turėtų būti malonus procesas. Kristaus svajonė buvo pastatyti rojų žemėje. Mes pabandysim tai padaryti. Nepabandęs nesužinosi.

Į seminarus važiuojam vogdami laiką iš savo gyvenimo, o mes juk galime taip nuolat gyventi. Mokytojas prisiminė vieną seminarą, kai salėje žmonės jau perbalę vaikščiojo „prachodke“, nuo lubų tyško prakaitas. Jis atsigulė ant pionieriško vatinio čiužinio, žiūrėjo į tykštančius prakaito lašelius ir pagalvojo: „Štai tikras gyvenimas. Noriu, kad taip būtų visada“. Daryti tai, ko norisi, kad žmonių veidai būtų tokie kaip dabar, besišypsantys ir švarūs. Gyventi šia akimirka. Per valandą gali tris kartus nusijuokti ir tris kartus apsiverkti. Ir tai bus normalu. Tikra. Ašrame seminaras nesibaigia.

Mokytojas tikisi padaryti kažką, kad dar suspėtų pats pamatyti, kaip viskas veiks.

Kaip viskas išsilaikys? O kaip kurorte žmonė išsilaiko – iš atvykstančių. Manau, kad išsilaikysim. Ezoterinės vietos pasauliui duoda labai daug. Aplink jas atsiranda genialių idėjų, žmonės tas vietas stengiasi išlaikyti. Kaip organizme smegenų žievę išlaiko rankos ir kojos. Per ašramą žmonės kontaktuoja su Dievu. Per jį ateina žinios, idėjos.

Ašrame galėsim gyventi piramidės principu. Nulinis sluoksnis neturės jokio kontakto su ašramu. Tokie žmonės niekaip nesidomi dvasios gyvenimu, jiems visos dvasios mokyklos atrodo kaip šarlatanai.

I sluoksnio žmonės bus tie, kurie gyvendami savo gyvenimą galės lankyti mūsų užsiėmimus, kad galėtų optimaliau gyventi, kad būtų geresni santykiai, lydėtų sėkmė darbe. Tokių žmonių nedomina Dieviška erdvė. Jie susidomi kepenų valymu, išsivalo jas ir galvoja „kaip faina, dabar vėl galiu gerti, valgyti, o kai vėl pasidarys blogai, aš vėl pritaikysiu tas praktikas ir vėl viskas bus gerai“. Jie panašūs į supuvusius lapus, kurie maitina žemę. Jie per savo materialių poreikių tenkinimą dvasinėmis praktikomis pasidaro čiut čiut tobulesni. Jau ne negyvas smėlis, bet juodžemis, kuriame yra kažkokia gyvybė. Jie kaip tvora aplink ašramą.

II sluoksnio žmonės į mokyklą užeina dažniau, lanko penkiadienius, bet  tada, kai atvažiuoja uošvienė – užsiėmimus praleidžia, juk uošvienė atvažiuoja tik kartą per du mėnesius, tai kaip čia eisi į užsiėmimus... Į seminarą jie atvažiuoja kartais, bet jei vyras pasiūlys važiuoti į Kanarus, žinoma, ten važiuos, o ne į seminarą. Jie stipriai keičiasi ir keičia aplinką aplink save. Jie kaip laidininkai, jungiantys materialų pasaulį su ezoteriniu.

III sluoksnio žmonės gyvena dvasiniam pasaulyje, jie atiduoda savo veiklą Išvarui, vykdo Išvara pranidhaną. Jie supranta, kad svarbiausia - savęs tobulinimas. Jie po to, kai pasirodo mokykloje, ima keisti savo įpročius, darbą, aplinką. Egregoras juos ima statyti pasaulyje kaip šviestuvus į reikiamą vietą (juk nestatys šimto šviestuvų vienoje vietoje, paskirsto, kad būtų nušviestas didesnis plotas). Jie yra ten, kur reikia ne jam, o Dievui. Jie nepraleidžia penkiadienių ir geriau nukelia uošvienę į kitą savaitę. Jie stipriai keičia išorinį pasaulį, kuris iš pradžių labai pyksta ir priešinasi, daro spaudimą. Jei žmgus spaudimo neatlaiko – krenta į žemesnį sluoksnį. O jei atlaiko, tada Dievas per jį transliuoja savo valią.

IV sluoksnis – ezoterinis. Visą savo gyvenimą gyvena ašramo ribose. Reikia suprasti, kad virtualiai šiame sluoksnyje ašramas jau yra. Nesvarbu, kad materialių namukų nėra. Jie gyvena tik mokyklos ribose, bet turi išėjimą į išorinį pasaulį, bet į jį eina labai retai.

V sluoksnio žmonės už ašramo ribų niekada neišeina. Jie net nesusiduria su žemesnių sluoksnių problemom. Jie gyvena mažame rojaus modelyje. Čia ašramas jau materializuojasi į realius namukus. V-VII sluoksnio žmonės jau gali siekti nušvitimo, įėjimo į Dieviško pasaulio pirmąjį sluoksnį, buvimo šalia Dievo pėdų. Norėdamas būti ten, žmogus turi būti visiškai švarus, nes į tą pasaulį negalima įnešti žemesnio pasaulio elementų. Jei dirbate kiaulidėje, prieš eidamas į teatrą, nusiprausite ir persiregsite, pasikvėpinsite. Skirtingi sluoksniai tarpusavyje negali maišytis, nes tada subtilusis pasaulis tiesiog dings.

Apie VI-VII sluoknsius dabar nėra prasmės net kalbėti. Šiuo metu pas mus baigia formuotis IV sluoksnis ir to pabaigoje turėtų pradėti statytis materialus ašramas. Mokytojas mano, kad tai prasidės darytis 2012 metais.

Ašramo paskirtis – nuimti materialaus pasaulio nešvarumus sluoknis po sluoksnio. Tai tinklinis darbas. Ašrame tiems, kurie bus dhianos (meditacijos) būsenoje, nerūpės atlyginimas, mokesčiai. Jie tiesiog laukia aukštai, kol Dievas su savo žydru malūnsparniu atskris jų paimti. Retai būna, kad tas malūnsparnis nusileidžia labai žemai, kad paimtų kažkokį žmogų. Tai vadinama bepriežastine malone, ir mes nežinom, kodėl Dievas kartais tai padaro. Bet jei mūsų nedomina dieviška erdvė, mes galime ten nelipti, galime likti savo sluoksnyje.