KAIP PADĖTI VAIKUI SUSIVALDYTI

Neturėtų kilti klausimo – išgyventi neigiamas emocijas ar ne. Klausimas kitas – kaip jas išgyventi, kad vaikas pats netaptų problema aplinkiniams. Todėl pagrindinė auksinė taisyklė – visomis įmanomomis priemonėmis vengti bausmės už negatyvių emocijų išreiškimą, nes negalėjimas reikšti savo emocijų slopina savo norų suvokimą, palaužia vaiko valią. Jam turi būti sudarytos sąlygos, kad „atominiai sprogimai“ vyktų saugiai pačiam vaikui ir aplinkiniams.

Iki 5 metų pagrindinis auklėjimo metodas – ginti vaiką nuo emocinių atakų, vietoj to, kad patys, bijodami apkrauti save neigiamais išgyvenimais, tampame vaikams emocine našta. Slopindamas neigiamas emocijas vaikas praranda ryšį su savo norais, jam sunku suprasti, dėl ko jis atėjo į šį pasaulį, jis nesusigaudo, kokie turėtų būti jo tikslai ir jų siekimo būdai, koks jam reikalingas palaikymas.

Kai vaikas reiškia neigiamas emocijas, tėvai jaučiasi atsakingi ir laiko savo pareiga jį „išauklėti“. Močiutės, vyresnės kaimynės, prisimindamos savo patirtį, ragina vaikui duoti beržinės košės (jei dabar jis tau taip išdarinėja – kas bus toliau, nebesusitvarkysi! Kas iš jo išaugs!) Vaikas priešinasi, maištauja, o tai iššaukia dar didesnį tėvų nerimą.

Išvengti neigiamų emocijų neįmanoma. Emocijos – didžiulė jėga. Jei neleidžiame joms pasireikšti, prarandame ir  sugebėjimą reikšti teigiamas emocijas. Pagrindinė tėvų užduotis – leisti jas reikšti, bet joms nepasiduoti. Tik 10 proc. emocijų priklauso nuo mūsų veiksmų (ką mes galim pakeisti). Visa kita (90 proc.) susiję su praeitų gyvenimų istorijomis. Mes jaučiamės visagaliais vaiko gyvenime, bet taip tampame emociškai priklausomi, nes pervertiname savo galimybes. Kuo daugiau mes atsisakom savo poreikių lepindami vaiką, tuo labiau vaikas tuo piknaudžiauja. Kai mes suprantam, kad nuėjom per toli, stengiamės tai kompensuoti ir pradedam elgtis pernelyg griežtai, bandydami grąžinti, sustiprinti savo pozicijas. Labai svarbu rasti aukso vidurį.

Galimi du kraštutinumai: mums kažkas ne taip, mes blogi tėvai;  bei vaikui kažkas ne taip – vedame pas psichiatrus ir pan. Balansas tarp tų kraštutinumų – požiūris, kad į pasaulį atėjo dar viena būtybė su savo praeitimi, iš kurios kai kada gali „išlįsti“ praeitų įsikūnijimų išgyvenimai.  Pyktis, nuoskauda, gėda, susikaustymas ir kt. – augimo, asmenybės vystymosi dalis, procesas. Kad išmokytume vaiką su tuo susitvarkyti, pirmiausia reikia patiems su tomis emocijomis susitaikyti. Išreikšdami emocijas vaikai išmoksta save pažinti, pajusti save kaip atskirą nuo tėvų asmenybę, palaipsniui jie atskleidžia savyje tokias savybes kaip džiaugsmą, tikslo siekimą, pasitikėjimą savimi, tvarkingumą, taip atsiranda harmonija viduje, sugebėjimas taisyti savo klaidas.

Sugebėjimas giliai išgyventi (neslopinti!) netektį, skausmą – viena pagrindinių sėkmės priežasčių. Žmogui labai svarbu įvardinti tą išgyvenimą. Jei žmogus bijo išgyventi neigiamas emocijas, jis nebesugeba jausti ir džiaugsmo, pasitikėti savimi, nebeturi vidinės ramybės. Jau prieš daugelį metų mokslininkai nustatė, kad labai naudinga askezė (šiuo atveju savanoriškas neigiamų emocijų išgyvenimas). Nustatyta, kad neigiamos ir teigiamos emocijos „gyvena“ skirtinguose žmogaus smegenų pusrutuliuose. Kai smegenys patiria neigiamas emocijas – pusrutulis, atsakingas už pozityvias emocijas, gali pailsėti. Jei išgyvenamos tik teigiamos emocijos – šis pusrutulis pavargsta ir nebesugebama jų generuoti. Todėl mūsų psichikai neigiami išgyvenimai reikalingi kaip iškvėpimas po įkvėpimo.

Kaip vaikus mokome sėsti ant puoduko, taip turime išmokyti ir emocijas išlieti į „unitazą“.

Pirmasis  būdas – kai tėvai leidžia vaikui išsipasakoti. Čia labai svarbu ir pačiam mokėti susitvarkyti su savo neigiamom emocijom, kad bendravimas su vaiku netaptų kančia.  Negalima į konteinerį prikišti šiukšlių, jei viskas jau ir taip virsta per kraštus. Tam, kad galėtume padėti vaikams, BŪTINA patiems rūpintis vidine švara, tada širdis bus atvira ir mes darysime tai su meile. Supratimas ir užuojauta – pati didžiausia meilės išraiška.

Jei matome, kad negalėsime išpildyti vaiko norų, reikia leisti jam išgyventi netekimo  nuoskaudą. Nereikia barti, linksminti ar teigti, kad jo noras buvo nereikšmingas. Veiksmingiausias palaikymas – tyla ir švelnumas.

Galimi du vaiko elgesio scenarijai: pirmasis –  vaikui „pasiožiavus“ nuotaika pagerėja. Kitas, labiau tėvus gąsdinantis elgesio variantas – sulaukęs palaikymo vaikas ima jaustis saugiau ir ima dar intensyviau reikšti savo emocijas, nuotaika dar labiau genda. Blogiausia tokiu atveju kaltinti vaiką nedėkingumu, barti, guosti ir pan. Tada suaugusieji ima viską tvarkyti, bet iš tiesų tik laikas turėtų sutvarkyti viską taip, kad vaikas nusiramintų. Kažkada juk bus taip, kad šalia nebus to žmogaus, kuris „viską sutvarko“, ir vaikas nesąmoningai pradės nekęsti to žmogaus, kuris jį tokiu būdu „susilpnino“, vaikas nuo jo pasijunta priklausomas. Nuolatinis situacijų „tvarkymas“ vaiką galiausiai verčia jaustis nekompetetingu spręsti sudėtingesnes situacijas.

Kartais vaiko prašymas padėti reiškia tiesiog norą, kad jį palaikytų ir suprastų. Svarbu teisingai reaguoti – reikia išlaikyti tylėjimą ir nesiteisinti arba tiesiog pripažinti, kad jūs kažko nesuprantat. Žinoma, tai reikalauja didelių emocinių pastangų – vaiko nebarti, ne skubiai duoti patarimus, ne skubiai spręsti jo problemą, o tiesiog skirti sau laiko suprasti vaiką. Egzistuoja  principas, vadinamas „5 sekundės tylos“. Du reakcijos būdai: vienas – įteigti vaikui, kad jis neturi to norėti, arba yra nedėkingas, priekaištauti jam, o kitas – pabandyti suprasti, ką jis jaučia. Tos 5 s. – tai pertraukėlė, per kurią tėvai gali persijungti iš vienos programos į kitą. Kai vaikas stipriai išgyvena, verkia ar kitaip ožiuojasi – vietoj to, kad sakytume „neverk, nieko čia tokio“ – 5 s. tylos ir žodžiai „aš suprantu, tu nusiminęs“. Vietoj patarimo ar priekaišto – 5 s. ir „aš tave suprantu“. Vietoje nuraminimo – 5 s. ir „suprantu, taip, tau nelengva“. Vietoj pasakymo „na, nieko tokio“ – 5 s. ir  „žinau, tau skaudu, eikš pas mane“. „Tu juk negali visų nugalėti“  – 5 s. ir „aš tave suprantu, ir man būtų skaudu“. „Ką darysi, toks gyvenimas“ (norint juos užgrūdinti ir mokyti filosofiškai žvelgti į gyvenimą) – 5 s. ir „tu visiškai teisingai pyksti, ir aš pykčiau“. „Galėjo būti ir blogiau“ – 5 s., „matau, tau baisu, ir aš bijočiau“. „Nieko tokio, kitą kartą išeis geriau“ – 5 s. ir  „jei su manim tai nutiktų, ir aš būčiau susikrimtęs“.

Savo palaikymu jūs atsukate čiaupą išsilieti neigiamoms emocijoms. Logika, teisingumas, teisumas – tai neturi jokios reikšmės, reikalingas tiesiog palaikymas. Iki 9 metų vaikas neturi išvystytos savybės mąstyti, tiesiog proto kontrolė dar nėra stipri. Vaikas savo paties sąmone nesugeba sukontroliuoti savo emocijų. Jam reikalingas sąmoningas, protingas jį mylintis vyresnis žmogus, kuris būtų suinteresuotas jam emociškai padėti. Jei kas nors elgiasi su vaiku negerai – jam kurį laiką atrodo, kad su juo taip elgsis visi ir visada, jo emociniai išgyvenimai daug kartų stipresni už suaugusiojo. Iki 9 metų dar nėra išvystyti smegenų centrai, lemiantys sugebėjimą mąstyti abstrakčiai, analizuoti. Todėl vaikas daug sunkiau viską priima, jam viskas išsitempia į begalybę. Tėvai dažnai nesugeba įvertinti to nusivylimo stiprumo, nesupranta, kad jis turi rimtą priežastį taip jaustis. Tai nėra tiesiog vaikiškos emocijos, tai yra EMOCIJOS. Ypač, jei vaikas turi jautrią prigimtį – jis bus šeimos „juodoji avis“, ant kurios užkris visos šeimos išgyvenimai, jis tampa „juodąja dėže“, jaučiasi nemylimas ir nesuprastas. Suaugę to vaiko asmenyje dažnai atstumia savo pačių negatyvias emocijas, nesuprasdami, kad nešvarius skalbinius reikia plauti, o ne užmesti juos už spintos, stengiantis prie jos nesiartinti.

Egzistuoja subtilus ryšys tarp vaiko ir tėvų – du susisiekiantys indai: ką tėvai slopina, tą vaikai išreiškia. Jie nesąmoningai jaučia viską, ką tėvai sukaupia. Tokiu būdu vaiko psichika būna užkraunama, o vėliau ir perkraunama. Todėl vienas pozityvios tėvystės principų būtų toks: nepaklusnus vaikas nėra blogas ar blogai besielgiantis vaikas. Jis tiesiog išsprūdo iš tėvų kontrolės, jų globos. Tokiam vaikui nereikalingi nei moralų skaitymai, nei bausmės, nei jo elgesio aptarimai. Jam reikia tiesiog paramos, palaikymo.

Dar vienas būdas – izoliuoti emocijas reiškiantį vaiką nuo aplinkinių. Tai tarsi poligonas. Vaikas, būdamas stipriai emociškai įsiaudrinęs, instinktyviai stengiasi kuo greičiau dingti iš tos atmosferos, atsiriboti, užsidaryti ar pasislėpti, kad jo niekas nerastų. Kai kurie vaikai netgi užsidaro vonioje, kad išgyventų baimę, kaltę ar gėdą. Jis taip pat apsisaugo nuo netinkamų žodžių išsakymo, kad neįžeistų kitų žmonių. Kiekviename vaike  slypi noras bendradarbiauti su tėvais, juos džiuginti. Izoliacijos laikas būtų  toks: vieneri metai – viena minutė (kiek vaikui metų, tiek minučių reikėtų jam pabūtu vienumoj). Kai paaugliai trenkia durimis, tai reiškia: „aš noriu, kad tarp mūsų būtų riba, aš nenoriu, kad mano emocijos veiktų mūsų santykius“. Maži vaikai gali priešintis tokiam izoliavimui (jam reikalingi žiūrovai), bet tam egzistuoja toks posakis: dievas sukūrė vaikus mažus tam, kad juos galima būtų nunešti. Tada vaikas pirmiausia maištaus ir reikalaus išleisti, paskui ims bijoti. Reikia vaikui pasakyti, kad dar minutė, ir galės išeiti. Bet būtina duoti jam suprasti, kad esate nusiteikę geranoriškai, kad esate šalia ir jį mylite. Durys netgi gali būti atidarytos, jokiu būdu negalima rakinti. Negalima lydėti į kambarį (ar statyti į kampą) žodžiais „pagalvok apie savo elgesį“, todėl, kad galvoti nėra apie ką, čia reikia išgyventi.

Viena pagrindinių „šeimyninės prievartos“ priežasčių šiais laikais – nesugebėjimas susitvarkyti su savo pačių emocijomis, nežinojimas, kaip teisingai išgyventi, išleisti savo emocijas, nemokame naudotis „emociniu tualetu“. Vaikai, kurie buvo mokyti sėstis ant „emocinio puoduko“, dažniausiai  nuo 9-10 metų pradeda patys tai daryti.

Vaiko „evakuacija“ – apsauga nuo mūsų pačių. Kai mes per dieną patys prisipildome neigiamų emocijų, dažnai vaiko elgesys (ar kito artimo žmogaus) virsta paskutiniu lašu emocijų taurėje. Tokiu atveju geriau, kad vaiko šalia nebūtų.

Suaugę, kurie buvo baudžiami, dažniausiai linkę bausti save ir aplinkinius. Tie, kurių nebaudė – daug labiau pasitiki savimi, linkę bendradarbiauti, yra geranoriški.

Pagal Ruslano Naruševičiaus paskaitas