Vaikščiodamas po savo širdies sodą mokinys netikėtai sutiko Mokytoją. Labai apsidžiaugė, nes kaip tik buvo atlikęs jam duotą užduotį, kurią norėjo kuo greičiau parodyti. “Žiūrėk, Mokytojau, - pasakė jis, - darbas atliktas. Leisk dabar man sukurti naują mokymą”.

Mokytojas pažiūrėjo į jį gailiai ir atlaidžiai, kaip į vaiką, kuris dar ne viską supranta.

“Jau daugelis bando mokyti intelektualinių Tiesos koncepcijų, - atsakė Jis. – ar tu manai, kad tavo tarnavimas bus geresnis, jei papildysi jų gretas?”

Mokinys sutriko: “Bet argi Tiesa nėra verta to, kad galėtum skelbti ją nuo namų stogų, kad apie ją sužinotų visas pasaulis?”

“O kas po to?”

“Po to, turbūt, visas pasaulis priims ją”.

“Ne, - atsakė Mokytojas, - intelektas neišmokys Tiesos, Tiesa sklinda iš širdies. Žiūrėk.”

Mokynys žvilgtelėjo ir pamatė Tiesą baltos šviesos, pripildančios visą Žemę, pavidalu. Bet tiršti debesys trukdė šviesos spinduliams pasiekti žalius augalus, kuriems ji buvo taip reikalinga.

“Šitie debesys – žmogaus intelektas, - pasakė Mokytojas, - pažiūrėk dar kartą”.

Gerai įsižiūrėjęs mokinys kur ne kur pastebėjo debesyse properšas, per kurias silpni spindulėliai bandė prasiveržti. Kiekvienas proveržis buvo panašus į vibruojantį sūkurėlį, o žvilgtelėjęs pro juos žemyn, mokinys pajuto, kad kiekvienas sūkurėjis prasideda žmogaus širdyje.

“Šviesa pasieks Žemę tik tada, kai properšų debesyse bus daugiau, - pasakė Mokytojas. – Kas geriau, išlieti daugiau šviesos į debesis ar padidinti širdies judesius? Pastarąjį dalyką tu turi daryti slapta ir nepastebimai, nelaukdamas padėkos. Pirmasis variantas atneš tau šlovę ir žmonių pripažinimą. Bet reikalingos abi sąlygos: abi jos yra mūsų darbas, bet tu pats matai, kiek mažai šviesos properšų. Ar užteks tau jėgų eiti pirma šlovės taip, kad tavo širdis taptų švarios ir nesavanaudiškos jėgos šaltiniu?”

Mokinys atsiduso, nes tai buvo sunkus klausimas.