Žmogiškoji ir dieviškoji meilė yra visiškai skirtingi dalykai. Visų vidinių mokymų tikslas – meilė, dieviškoji meilė, o ne žmogiškoji. Žmogiškoji meilė supančioja, tikisi ir reikalauja iš kito. O dieviškoji meilė – tai savęs praplėtimas, tikrosios vienovės jausmo atsiradimas. Ji nieko iš kitų nelaukia ir nesitiki, pati duoda, pasišventusiai tarnaudama. Mylėdami tampame viena su kitu, su kito silpnybėmis, suprantame ir atjaučiame, ir tenorime padėti kitam perkeisti visus netobulumus. Dieviškoje meilėje pasitenkinimą surandame savyje – Aukščiausiajame, kuris yra mumyse. O žmogiškoji meilė pasitenkinimą randa kitame.

Dieviškoji meilė – tai palaimos ir saviaukos sužydėjimas. Žmogiškoji meilė – tai ribotumų ir kančių išbujojimas.

Meilė – tai paukštė. Kai uždarome narve, ją vadiname žmogiškąja meile. Kai meilei leidžiame skraidyti visa persmelkiančioje Sąmonėje, vadiname dieviškąja meile.

Žmogiškoji meilė – tai nesyk pragariška kūnų ir nervų trauka; dieviškoji meilė – amžinai žydinti sielų giminystė.

Dieviškoji meilė – tai neprisirišimas, žmogiškoji meilė – tai prisirišimas. Neprisirišimas atneša tikrą pasitenkinimą, prisirišimas – tai nenumalšinamas geismas. Žmogiškoji meilė sako dieviškajai meilei: „Aš negaliu tavęs pakęsti“. Dieviškoji meilė atsako: „Ką gi, tai ne priežastis man tave palikti.“

Įprasta žmogiškoji meilė, palydima baimių, kaltinimų, nesupratimo, pavydo ir barnių – tai tartum ugnis, užgožianti savąją šviesą dūmų kamuoliais. Ta pati žmogiškoji meilė, atsiradusi iš dviejų sielų susitikimo, - tai skaisti ir švytinti liepsna. Vietoj dūmų spinduliuoja atsižadėjimo, pasiaukojimo, nesavanaudiškumo, džiaugsmo ir išsipildymo spindulius.

Meilė gali būti trapi, kaip stiklas ir tvirta, kaip Amžinybė, priklausomai nuo to, ar remiasi vitalu, ar siela. Nusivylimas seka įkandin vitalinės meilės. Dvasingąją meilę apvainikuoja dieviškas pasitenkinimas.

Jeigu meilė reiškia turėti kitą, tada tai netyra, netikroji meilė. Jeigu meilė reiškia save atiduoti, būti viena su visu pasauliu ir žmonija, tąsyk tai tikroji meilė. Tikroji meilė – visiška vienybė su meilės objektu ir meilės Turėtoju. Kas yra meilės Turėtojas? Dievas. Be meilės negalime tapti viena su Dievu.  Meilė – tai vidiniai saitai, vidinis ryšys, vidinė grandis tarp žmogaus ir Dievo. Prie Dievo turime artėti per meilę. Pirmas žingsnis – meilė, antras žingsnis – atsidavimas, trečias – atsižadėjimas. Iš pradžių mylėkime Dievą; po to turime save atiduoti tiktai Jam vienam; o paskui turime atsižadėti  savęs prie Jo kojų ir save realizuoti. Meilė, atsidavimas, atsižadėjimas – slaptieji raktai, atveriantys Dievo Duris.

Didis Indijos poetas Rabindranatas Tagorė sakė: „Tas, kas myli, randa duris atidarytas“. Mūsų širdies durys atidarytos tiems, kas iš tikrųjų myli. Dievas mus myli iš savo Dieviškosios Malonės, ir Jo širdies durys plačiai atvertos. Jis mums visų brangiausias ne todėl, kad yra Visagalis ir Visuresantis, o tiesiog todėl, kad Jis ištisai – Meilė.

             Tarnauti ir niekad nepavargti – tai meilė.

            Mokytis ir niekada nesustoti – tai atsidavimas.

            Pasiaukoti ir niekad neišsekti – tai atsižadėjimas.

            Meilė – tai žmogaus tikroji realybė.

            Atsidavimas – tai žmogaus dieviškumas.

            Atsižadėjimas – tai žmogaus nemirtingumas.

 Shri Chinmoy atsakinėjo į klausimą „ Kuo skiriasi žmogiškoji ir dieviškoji meilė?“