Vienos nuoširdžios, išmintingos senutės paklausė:

—    Senele! Tu pragyvenai tokį sunkų gyvenimą, o savo siela likai jauniausia iš visų. Ar tu turi kokią nors paslaptį?

—    Turiu, brangieji. Visa tai, ką man gera yra padarę, aš užrašinėjau savo širdyje, o visa, ką bloga – ant vandens.

Jeigu aš daryčiau atvirkščiai, mano širdis dabar būtų išraižyta giliais randais, o dabar ten - tyras rojus.

Dievas mums davė vertingus gebėjimus: atsiminti ir užmiršti. Kai mums daro gera, dėkingumas reikalauja atsiminti tai, o kai daro bloga, meilė verčia užmiršti apie tai.