Egregoras – astralinė būtybė, veikianti dviejų išmatavimų pasaulyje. Ji involiuciniu kanalu (besileidžiančiu iš subtilaus pasaulio į materialųjį) per savo grandininį fizinį kūną, sudarytą iš žmonių, kuriuos jungia bendra idėja ar veikla, nuleidžia tam tikrus idealus bei idėjas, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką materialiajam pasauliui.

Kiekvienas konkretus žmogus priklauso mažiausiai vienam egregorui. Ir labai retais atvejais tik vienam. Dažniausiai žmogus būna pasijungęs į keletą egregorų, iš kurių vienas jo gyvenime yra dominuojantis. Paprasčiausia šeima taip pat turi savo egregorą, kuris globoja ją, vysto, stiprina.

Egregoro gimimas

Kaip gimsta egregoras? Pirmiausia, protingas, sugebantis koncentruotis žmogus savo vaizduotėje kuria gerą idėją, suteikdamas jai tam tikrą formą. Jis randa bendraminčių, kuriems ši idėjos forma atrodo patraukli, priimtina, logiška, vertinga. Taip atsiranda žmonių kolektyvas, mąstantis apie bendrą idėjos formą. Šie žmonės, kiekvienas iš jų atskirai, kas kartą prisimindami tą idėją, tarsi apvedžioja pieštuku vieną ir tą pačią figūrą, storindami jos kontūrus ir taip darydami ją labiau matomą. Bendra šių žmonių idėja apauga astraliniu kūnu ir taip ji tampa vis stipresniu savarankišku kolektyvo egregoru.

Taigi, egregoras yra astralinis kūnas, kurio fizinį kūną sudaro minėtas žmonių kolektyvas. Atskirų žmonių sukurtas egregoras tampa savarankiška būtybe, kuri kaip ir kiekvienas astralinis kūnas, saugo, atstato ir skatina aktyviai veikti savo kolektyvinį fizinį kūną, t.y., visus jo narius, prisidedančius prie jo idėjų realizacijos. Pavyzdžiui, labdaringos organizacijos egregoras skatins savo narius labdarai, rūpinsis pačių narių kontingento augimu, išvykusių narių pakeitimu naujais ir t.t. Žuvę ar kitaip iš gyvenimo išėję egregoro žmonės savo astraliniais kūnais sustiprina savo egregorą astraliniame plane.

Materialus egregoro kūnas taip pat labai priklauso nuo jį maitinančios aplinkos. Vienas ir tas pats egregoras skirtingose šalyse gali pagimdyti skirtingus kultus, kaip pavyzdžiui krikščionybė visose šalyse iš dalies adaptuoja vienines tradicijas, todėl Brazilijos krikščionybės spiritizmas ten yra norma, o toks pat reiškinys Europoje jau būtų laikomas erezija.

Gyvo grandininio egregoro formavimui reikalingi:

• Lėšos egregoro idėjų bei formų kūrimui. Tai išeities taškas, kuriame slypi ir egregoro užduotis. Mozės egregore (apie 1560 m. pr. Kr.) tai buvo dviejų tradicijų (Egipto ir Juodosios rasės) metafizinės dalies sintezės perdavimo idėja. Tamplierių egregore (1118 m.) tai buvo tobulos pasaulinės, visuose planuose subalansuotos idėjos skverbimas į fizinį valstybės idealą. Tikėtasi, kad aukščiausias srautas padės kurti gerovę, laimę, evoliucinio darbo galimybę, išsigelbėjimą visiems visuomenės sluoksniams, nepriklausomai nuo tautybės. Tai buvo svajonė  apie Dievo Karalystę žemėje.
• Mokytojo asmenybė, turinti pakankamai mistinės bei astralinės valdžios ir sugebėjimo prisitaikyti prie aplinkos.
• Aplinkos parengtumo lygis. Aplinka pasirengusi egregoro gimimui tada, kai ją ima kankinti etinės ar moralinės negandos, atvedančios prie tobulėjimo būtinybės suvokimo. Tauta pasiekia epochą, kai nebegali pakęsti savo pačių ydų bei nemokšiškumo. Tada ji trokšta dvasinio atsinaujinimo.
• Faktinių duomenų arba patrauklių astralinių klišių atsargos, garantuojančios apsaugą nuo skilimo ir atkritimų.
• Geras mokinių, susibūrusių apie Mokytoją, kontingentas. Mokiniai būna dviejų kategorijų. Pirmoji grupė – pagrindiniai mokiniai, juos galima vadinti doktrinos apaštalais. Tai drąsūs mąstytojai; aršūs šventikai; logiški, apdairūs ir atsargūs skaičiuotojai; atsidavę darbininkai. Antraeiliai mokiniai taip pat būna skirtingų savybių nešėjai: aktyvūs meilės nešėjai; iki kraštutinumo pasyvūs; propaguojantys egregoro mokymą; doktriną disciplinuojantys bei pritaikantys ją etiniams reikalavimams.
• Geras palaikančiųjų (arba tikinčiųjų) kontingentas. Tai fizinė masė, kuri pamažu perima egregoro mokymą. Būtina ją stebėti ir laiku iš minios į mokinius paimti kiekvieną, iškilusį virš minios ir pasiruošusį tapti aktyviu egregoro tarnu. Jis turės tapti egregoro ląstele, kuri gaus tiesioginį maitinimą iš šios didelės astralinės būtybės.

Į egregorą įtraukiami ne tik žmonės, bet ir elementariai (astralinės būtybės), elementaliai (oro silfai, vandens undinai, žemės gnomai, ugnies salamandros) ir net angelai, nes egregoras pirmiausia involiucine srove įneša mokymą į Žemę, o tik po to vykdo savo adeptų evoliuciją.

Skirtingi kolektyviniai egregorai dažnai būna priešiški vienas kitam fiziniam plane, tarpusavyje kovoja ir astraliniame plane.

Egregorų tipai

Egregorai būna įvairiausių tipų, nuo pačių grubiausių iki pačių subtiliausių. Grubūs egregorai (pvz., mafijos, vagių, gatvės chuliganų, satanistų ir pan.) vibruoja labai grubiomis ir fiziškai stipriomis energijomis, kurios stipriai laiko jam priklausančius žmones savo bendrijoje. Norintys išeiti iš tokio egregoro nepaleidžiami, stipriai laikomi. Egregoro palikimas gali grėsti rimtomis pasekmėmis ar net mirtimi. Subtilūs egregorai atvirkščiai niekada nesistengia išlaikyti savo adeptų. Tokia bendrija spinduliuoja tylų kvietimą, į kurį atsiliepia pačių tyriausių sielų ir ketinimų žmonės. Jie lengvai gali išeiti iš tokio egregoro, net atvirkščiai, atsiradus mažiausiai vidinei nešvarai, žmogus tiesiog nebegirdi egregoro tylaus kvietimo ir taip gali netekti jo.

Egregorai skiriasi ir dydžiu. Mažiausias egregoras galėtų būti šeimos. Jis rūpinsis pradžioje dviem žmonėm, susijungusiais į mažą bendriją, o paskui stengsis, kad ta bendrija augtų. Didžiausi egregorai gali būti tautų (pvz., kinų) bei religiniai (pvz., krikščionių). Bet dideli egregorai dažniausiai skyla arba susiskaldo į daug smulkesnių, pvz., krikščionybė turi daug poegregorių: katalikai, stačiatikiai, liuteronai, kalvinistai, anglikonai ir t.t.

Jei lyginti egregorą su žveju, tai kiekvienas toks žvejas mes skirtingo dydžio tinklą. Smulkus tinklas pagaus tik smulkias žuveles, stambus tinklas tik dideles. Kiekvienas žmogus patenka į tokį egregorą, kokio vibracijas jis pajėgus priimti. Galima būtų kalbėti apie planetos Žemės egregorą, ar net Saulės sistemos ar Paukščių tako galaktikos egregorą, bet reikia įsivaizduoti, kiek mažai individų yra pasiekę tokį sąmonės lygį, kad nuolat jaustų stiprų bendrystės jausmą su visos žemės, kitų planetų ar visos galaktikos gyvomis būtybėmis. Tik tokio sąmoningumo žmogus, kuriam tokio didelio lygio bendrystė yra pirmaeilė, galėtų būti pajungtas į minėtus egregorus.

Egregorai skiriasi savo tikslu. Profesiniai egregorai sieks tam tikros profesijos tobulinimo, pvz., siuvėjų egregoras skaldysis į mažesnius egregorus, bet visų jų tikslas bus skirtingose pasaulio vietose išvystyti kuo daugiau įmanomų siuvimo reikmenų, aparatų, dygsnių, sukirpimo būdų ir t.t. Į vieną nematomą grandinę susijungę visi pasaulio siuvėjai vienu metu išras kažką panašaus, nes egregoras suteikia galimybę naudotis kolektyvine sąmone.

Patys subtiliausi turbūt yra dvasiniai evoliuciniai egregorai, besirūpinantys žmonijos, kaip rūšies evoliucija. Jų vibracijos labai subtilios, nes jie nepropaguoja nieko nešančio ženklią materialinę naudą. Dažnai jų adeptai konkrečiai net nežino, ko per juos yra siekiama, nes egregoro tikslas gali būti pilnai realizuotas per ilgesnį laiką nei vieno individo gyvenimo trukmė.

Skirtingi egregorai kartais siekia jungtis vieni su kitais, jei tai pagreitintų abiejų tikslų pasiekimą. Bet jie susijungti gali tik per konkrečius žmones, kurie sugeba savyje išlaikyti abiejų egregorų vedimą. Tokios asmenybės gauna labai daug patirties ir per juos dažnai gimsta naujos evoliucinės kryptys. Įsivaizduokime muzikantą, kuris puikiai dirba ir su įvairiais mechanizmais. Jam galėjo kilti mintis kurti elektroninę muziką. Ir taip atsirado elektroninės muzikos galimybė. Čia pavyzdžiu gali būti Jean Michel Jarre . Egregorus jungiantys žmonės greičiausiai buvo meditacijų meistras Ošo (sujungė įvairias ezoterines kryptis į vieną lydinį), smuikininkė Vanessa Mae (sujungė klasikinę muziką su modernia), Tarybų sąjungos vadovas M. Gorbačiovas (bandė sujungti komunizmą su kapitalizmu), žymus okultistas bei daktaras Nostradamusas. Tokių pavyzdžių yra be galo daug.

Egregoro būsenos

Užuomazga ir gimimas teoriškai prasideda nuo žmonių, pradėjusių kurti kažkokią idėjos formą savo mintyse. Bet ar tos idėjos formos poreikis kyla atsitiktinai? Gali būti, kad egregoras, pirmiausia labai subtili ir maža jo dalis, pati ieško individo, galinčio pradėti transliuoti jo idėjos formą savo mintyse. Okultinė literatūra teigia, kad egregoro sukūrimo motyvai visada nesavanaudiški. Tuo būtų galima tikėti, jei pats egregoras inicijuoja savo gimimą. Tada jis kyla iš aukštesnio pasaulio tam, kad neštų šviesą į žemesnį.

Bręstant egregorui jam priklausantys žmonės vysto vienovės filosofiją. Jie išgyvena vienybę visuose lygmenyse. Dažniausiai vienyti ima ir vietinės sąlygos, nes egregoras atsiranda ten, kur jis reikalingiausias kaip atsvara tame areale vyraujančiai ydai. Pastebėta, kad vienuolynai ir ašramai kuriasi ne pačiuose didmiesčiuose, bet kažkur šalia jų. Jie sudaro atsvarą miestų susvetimėjimui, abejingumui, pasileidimui. Tokios bendrijos kad ir tyliai, visgi ima spinduliuoti šviesą ir švarą, kuri valo šalia esančio miesto mentalinį ir astralinį lauką. O taip apvalyta erdvė sudaro palankesnes aplinkybes evoliucinei šviesai pasiekti miestuose gyvenančius mokslininkus ar kitus progresą skatinančius žmones. Rytuose kiekvienu ašramu didžiuojamasi, miestiečiai stengiasi juos išlaikyti.

Subrendęs egregoras visada turi kažkokį masalą, kuris pritraukia vis naujų adeptų, o taip pat padeda išlaikyti senuosius. Vienuose egregoruose masalas yra galimybė išsivaduoti iš materijos iliuzijos ir rasti tikrą realybę astraliniame ir mentaliniame plane (krišnaizmas), kituose – galimybė išsivaduoti ir iš astralinio plano, randant nirvaną vien mentaliniame plane (budizmas), dar kituose - maginiai stebuklai (hermetizmas), dar kituose – valdžios ir galybės visuose planuose grožis (tamplieriai) ir t.t.

Brandus egregoras turi kažkokį nusistovėjusį kultą, kuris palaiko ir nuolat atnaujina jam priklausančių žmonių tikėjimą bei įkvėpimą dirbti egregoro labui. Pavyzdžiui, krikščionybės mišios.

Toks egregoras taip pat turi savo politiką, kuri daro įtaką išoriniam pasauliui. Pavyzdžiui, budizmas laikosi Visuotinės Brolijos politikos, pagal kurią atmetama bet kokia religinių karų galimybė. Ir atvirkščiai, hermetizmo politika skatino aukšto rango įšventintuosius išnaudoti liaudį.

Egregoras nemiršta, net jei staiga žūva visi jam priklausantys žmonės. Taip yra todėl, kad egregoras – astralinė būtybė. Prisiminkime kaip buvo išžudyti visi tamplierių ordino žmonės. Bet egregoras nežuvo, jis apie aštuoniasdešimt metų astraliniame plane valėsi ir po to pagimdė Žemėje kolektyvumą, kurį galima vadinti pirmine rozenkreicerybe.

Galingų egregorų savybės sąlygoja jiems apsivalymo ir patobulėjimo galimybę astraliniame plane net tada, kai jie beveik nebeturi atraminių taškų fiziniame plane.

Būna ir taip, kad materialaus pasaulio žmonės bando išlaikyti jau mirusį egregorą. Jie vis dar laikosi seno ritualo, nors už jo jau nebėra astralinio egregoro kūno. Į jų maldas niekas nebeatsako, jų pranašavimai lieka bevaisiai. Adeptai tada linkę kaltę suversti sau, jie tokią tylą iš egregoro pusės laiko savo nesugebėjimu jį iškviesti, nemokėjimu su juo susikalbėti. Menkiausios klaidos rituale, kurių esant gyvam egregorui niekas net nepastebėtų, dabar laikomos esminėmis, manoma, kad dėl jų egregoras nebenori bendrauti. Tokie mirę egregorai lieka paprasčiausiu žaidimu. Maldos Perkūnui, deivei Žemynai ar Mildai šiuo metu visada lieka be atsako.

Pagal Lev Bechako, Igorio Vėtrovo bei Grigorijaus Miobeso paskaitas