Senovės Indijos filosofas ir jogas Patandžali, kuris gyveno maždaug antrame amžiuje iki mūsų eros, savo knygoje „Joga Sutra“ susistemino tuo metu buvusias žinias apie jogą. Patandžali aprašė aštuonpakopį žmogaus vystymosi kelią.

Ši aštuonpakopė treniruočių sistema vadinama Aštanga joga. Patandžalio „Joga Sutra“ turi keturis skyrius. Pirmoji dalis kalba apie samadhi, antroji – apie tai, kaip pasiekti samadhi (sadhana), trečioji – apibūdina jėgas (vibhuti), kurias jogas įgyja savo ieškojimų kelyje, ketvirtoji – pasakoja apie išsivadavimą (kaivalja). Aštuonios jogos pakopos aprašytos antrojoje dalyje. Pirmoji pakopa Jama (etinės disciplinos) – didieji įsakymai, kurių laikosi visos religijos, visos šalys, visais amžiais ir laikais.

Klasikinės jogos pakopos pateikiamos tokia tvarka: Jama, Nijama, Vjama (Asanos), Pranajama, Pratjahara, Dharana, Dhjana, Samadhi.

JAMA ir NIJAMA – tai etinės moralinės jogo minčių bei elgesio pusės praktiniame gyvenime. Dvi pirmosios pakopos vadinamos Krija joga. „Krija“ reiškia „veiksmas, veikla“. Per Jamą ir Nijamą vyksta išorinis ir vidinis, kūno ir dvasios apsivalymas.

Jama reiškia visuomeninio elgesio taisykles. Po tuo taip pat slypi gebėjimas prieš bet kokį poelgį mąstyti išmintingai ir ne visada logiškai. Jama apima viską, ko reikia vengti tam, kad protas liktų ramus, o sąžinė švari. Čia tenka slopinti egoistinius troškimų bei jausmų motyvus. Žodžiu, tenka nužudyti savo ydas, iš čia ir terminas „Jama – mirties dievas“.

Nijama – tai loginė Jamos seka, asmeninio elgesio kodeksas. Tai dvasios bei kūno valymo procedūrų kompleksas. Vystydamas įprotį vengti blogo bei saldaus, žmogus savo pasirinktų etinio elgesio normų ribose įgyja proto elgtis teisingai. Taip ugdomas teigiamas gyvenimo bei mąstymo būdas.

JAMA:

Ahimsa.

Žodis ahimsa sudarytas iš neiginio a ir žodžio himsa, kuris reiškia žudymą arba prievartą. Tai ne tik negatyvus įsakymas „nežudyk“, šis žodis turi plačią pozityvią reikšmę, o būtent – meilę. Tai visą kūriniją apimanti meilė, nes mes visi vieno tėvo – Dievo vaikai. Jogas tiki, nužudyti ar sunaikinti daiktą ar gyvą padarą – reiškia įžeisti jo Kūrėją. Žmonės žudo tam, kad prasimaitintų ar apgintų save. Bet jei žmogus vegetaras, tai dar nereiškia, kad jam svetima prievarta arba, kad jis jau jogas, nors vegetarizmas – būtina sąlyga jogos praktikoje. Kraujo trokštantys tironai gali būti vegetarai, prievarta – tai proto būsena, o ne dieta. Ji slypi žmogaus prote, o ne ginkle, kurį jis laiko rankoje. Peiliu galima nuvalyti vaisių, bet jį galima ir įsmeigti priešui į pilvą. Kaltas ne ginklas, o tas, kuris juo naudojasi.

Prievarta kyla iš baimės, silpnybės, nemokšiškumo ar nerimo. Kad ją nugalėtume, pirmiausia reikia išsivaduoti iš baimės. O tam reikia pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir perorientuoti protą. Prievarta dings, kai žmogus išmoks pagrįsti savo tikėjimą realybe ir savo tyrinėjimais, o ne nemokšiškumu bei spėlionėmis.

Jogas tiki, kad kiekviena gyva būtybė turi tiek pat teisės likti gyva, kiek ir jis pats. Jis tiki, kad atėjo į pasaulį tam, kad padėtų kitiems ir jis į viską žvelgia meilės akimis. Jis žino, kad jo gyvenimas nenutrūkstamai susijęs su kitų gyvenimais, ir jis džiaugiasi, kai gali įtakoti kitų laimę. Svetima laimė jam svarbesnė už savo, todėl jis tampa visų sutiktųjų  laimės šaltiniu.

Jogas tiki, kad už savo kaltes jis turi priimti bausmę, o kitų žmonių kaltes reikia atleisti. Nuolat siekdamas save tobulinti, jogas savo meile ir užuojauta kitiems rodo pavyzdį.

Jogas stoja prieš žmogaus daromą blogį, bet ne prieš žmogų, tai darantį. Jis reikalauja atgailos, o ne bausmės už blogus poelgius. Blogio peikimas be meilės veda į prievartą. Meilė klystančiam žmogui be jo blogų poelgių teisimo – kvailystė, vedanti į nelaimę. Jogas žino, kad geriausias elgesys – tai meilė žmogui ir tuo pat metu kova prieš blogį savo meile.

Ahimsai gelbėja abhaja (laisvė nuo baimės) ir akrodha (laisvė nuo pykčio). Laisvė nuo baimės ateina tik pas tuos, kurie gyvena švarų gyvenimą. Jogas nieko nebijo ir jo niekas neturi bijoti, nes jis apsivalo studijuodamas Save. Baimė apima ir paraližuoja žmogų. Jis bijo ateities, nežinomo ir nematyto. Bijo prarasti savo pajamas, turtą ir reputaciją. Bet labiausiai jis bijo mirties akimirką. Jogas žino, kad jis nėra kūnas, kad kūnas yra tik laikina dvasios buveinė. Jis mato visas būtybes Savyje ir Save visose būtybėse, štai kodėl jis praranda mirties baimę. Jo protas, sąmonė ir visas gyvenimas pašvęstas Dievui. Jei jis surišo visą savo esybę su Dievu, ko jam bijoti?

Egzistuoja dvi pykčio (krodha) rūšys, vienas žemina protą, kitas veda į dvasinį tobulėjimą. Pirmojo pagrindas – pasipūtimas, sukeliantis pyktį, kai neužtenka pagarbos. Pyktis aptemdo protą ir neleidžia matyti dalykų realiai, gimdo neteisingas išvadas. Jogas atvirkščiai, pyksta pats ant savęs, kai jo protas nusikalsta arba, nepaisant pratybų ir patirties, pasielgia kvailai.

Satja.

Satja arba teisingumas yra aukščiasia elgesio ir etiškumo taisyklė.

Jei protas mąsto teisingas mintis, liežuvis sako teisybę ir visas gyvenimas paremtas tiesa, toks žmogus tampa vertas susilieti su Begalybe. Realybė, iš esmės, yra meilė ir tiesa, ir ji pasireiškia per šiuos du aspektus. Bet kokios formos nenuoširdumas griauna sadhako harmoniją su fundamentaliu teisingumo įstatymu.

Teisingumas nesiriboja vien kalba. Yra keturios kalbos nuodėmės: žeminimas, klaidingas liudijimas, šmeižto ir paskalų skleidimas, šaipymasis iš to, kas kitiems šventa.

Kalbos kontrolė veda į piktavališkumo išnaikinimą. Kai prote nėra pykčio, jis prisipildo meilės viskam. Tas, kuris išmoko kontroliuoti savo liežuvį, jau pasiekė ženklią valdžią prieš save.

Teisingas žmogus meldžiasi nuoširdžiai, ir tai, ko jam tikrai reikia, ateina pas jį, kada to tikrai reikia. Jam nereikia paskui nieką lakstyti.

Astėja.

Noras turėti ir mėgautis tuo, ką turi kiti, veda į negerus poelgius. Iš čia atsiranda polinkis vogti ir siekti svetimo. Astėja (nuo žodžių „a“ - ne, „stėja“ - vagystė) arba nevogimas, reiškia ne tik susilaikymą nuo ėmimo neatsiklausus, bet ir kažko naudojimą ne taip ir ne tada, kaip ketino to daikto savininkas. Jogas apriboja savo fizines reikmes iki minimumo tikėdamas, kad kaupdamas tai, be ko gali apsieiti, jis vagia. Kiti žmonės trokšta turto, valdžios, šlovės, malonumų, o jogas turi tik vieną norą – gerbti Dievą. Laisvė nuo turto kaupimo apsaugo nuo didelių gundymų. Gobšumas drumsčia ramybės srautą, žemina žmones, daro juos negarbingus, luošina juos. Tas, kuris laikosi įstatymo „nevok“, tampa patikimu visų turtų saugotoju.

Brahmačarja.

Žodyne šis žodis verčiamas kaip tyras, religinėms praktikoms bei savęs švietimui skirtas gyvenimas. Manoma, kad spermos išliejimas artina mirtį, o jos sulaikymas – ilgina gyvenimą. Spermos sulaikymas jogo kūną daro malonaus kvapo. Kol jogas sulaiko ją savyje, jis gali nebijoti mirties. Brahmačarja sąvoka ne neigiama, ji neverčia tapti asketu, tai ne draudimas. Brahmačaris yra tas, kuris visur mato dievybę. Patandžalis, visgi, pabrėžia kūno, kalbos ir proto susilaikymo svarbą. Bet tai nereiškia, kad jogos filosofija skirta tik nevedusiems. Brahmačarja nepriklauso nuo to, ar žmogus viengungis ar vedęs. Tiesiog vedęs vyras savo žmonoje turi matyti savo sesę ar mamą. Jis turi įkūnyti aukščiausias brahmačarjos apraiškas kasdieniame gyvenime. Kad pasiektum išsivadavimą, nebūtina būti viengungiu. Atvirkščiai, visi smriti (įstatymų kodeksai) rekomenduoja santuoką. Beveik visi Senovės Indijos jogai ir išminčiai buvo vedę, šeimyniški žmonės. Jie nevengė visuomeninių ir šeimyninių pareigų. Vedybos ir vaikų auginimas netrukdo pažinti dievišką meilę, laimę ir susijungimą su Aukščiausia Dvasia.

Apie šeimynišką mokinį „Šiva Samhitoje“ sakoma: „Tegul jis užsiiminėja toliau nuo žmonių, nuošalioje vietoje. Laikydamasis normų jis turi likti visuomenėje, bet neturi būti prie jos prisirišęs širdimi. Jis neturi atsisakyti atlikti savo profesines bei visuomenines pareigas. Tegul jis atlieka jas suvokdamas save kaip Dievo įrankį, negalvodamas apie rezultatus. Laikantis jogos metodo jam ims sektis. Likdamas šeimoje, atlikdamas šeimynines pareigas, žmogus, išsivadavęs nuo nuopelnų ir trūkumų, suvaldęs savo jausmus, pasieks išsivadavimą. Nei teisieji, nei pranašai neužgaus šeimyniško, joga užsiimančio žmogaus. Jo nesuterš nei nuodėmė, jei jam teks nusikalsti vardan žmonijos apsaugos“. („Šiva Samhita“, V.234-238)

Praktikuodamas Brahmačarja žmogus sukaupia gyvybinių jėgų bei energijos, įgyja stiprų protą bei intelektą, todėl gali kovoti su bet kokia neteisybe. Brahmačaris išmintingai naudoja savo jėgas: fizines – vykdydamas Dievo darbus, mentalines – skleisdamas kultūrą, intelektualines – vystydamas dvasinį gyvenimą. 

Aparigraha.

Parigraha reiškia kaupimą ar rinkimą. Aparigraha – tai laisvė nuo kaupimo, tai kita astėjos (nevogimo) riba. Kaip nereikia imti daiktų, kuriems nėra tikro poreikio, taip nereikia rinkti ir kaupti daiktų, kurių šią akimirką nereikia. Nereikia imti nieko, kas neužsidirbta arba kas duodama kaip paslauga, nes tai dvasios skurdo ženklas. Jogas jaučia, kad daiktų ėmimas ir kaupimas savo ateičiai kyla iš nepasitikėjimo Dievu bei savo paties jėgomis.

Sekdamas aparigrahos principu, jogas kiek įmanydamas supaprastina savo gyvenimą ir išugdo protą nejausti trūkumo jokioje srityje. Tada viskas, ko jam tikrai reikia, ateis savaime ir reikiamu metu. Paprasto žmogaus gyvenimas pilnas daugybės rūpesčių ir nesėkmių bei reakcijų į jas. Todėl praktiškai neįmanoma savo proto išlaikyti pusiausvyroje. Sadhaka išvystė savyje gebėjimą likti patenkintu, kas benutiktų. Taip jis pasiekia ramybę, kuri veda jį už iliuzijų bei nesėkmių pasaulio ribų.

NIJAMA:

Šaučia.

Kūno švara yra būtina geros savijautos sąlyga. Geras įprotis maudytis išvalo kūną iš išorės, o asanos ir pranajama – iš vidaus. Asanų praktika tonizuoja visą kūną, šalina toksinus bei nešvarumus, besikaupiančius nuo pataikavimo savo silpnybėms. Pranajama valo ir ventiliuoja plaučius, aprūpina kraują deguonimi, valo nervus. Bet daug svarbiau tai, kad šios praktikos valo protą nuo sujauktų emocijų, tokių kaip pyktis, įniršis, geismas, gobšumas, apgaulė ir pasipūtimas. Dar svarbiau intelekto (juudhi) valymas nuo nešvarių minčių. Proto nešvarumai išvalomi bhakti (besąlygiškos meilės) vandenimis. Intelekto ar sąmonės nešvarumai išdeginami svadhiaja (Savęs pažinimo) ugnimi. Vidinis apsivalymas atneša šviesą ir džiaugsmą. Tai atneša geranoriškumą (saumanasja) bei pašalina dvasios kančias, nuliūdimą, nusivylimą (daumanasja). Turėdamas geranoriškumo, žmogus mato kitų privalumus, ne tik klaidas. Kai protas aiškus, jam lengviau suteikti kryptingumo (ekagra). Koncentracijos dėka pasiekiama pojūčių kontrolė (indrija džaja). Tada žmogus pasiruošęs įžengti į savo kūno šventovę ir pamatyti savo tikrąjį Aš savo proto veidrodyje.

Be kūno, proto ir kalbos švaros reikalinga ir maisto švara. Švarą reikia išlaikyti ne tik maisto ruošime, bet ir jo gavime.

Maistą reikia valgyti suvokiant, kad kiekvienas kąsnis, kiekvienas gurkšnis duoda jėgų tarnauti Dievui. Tada maistas tampa švarus. Tapti vegetaru, ar ne – kiekvieno laisvas apsisprendimas, priklausantis nuo papročių ir tradicijų tos šalies, kur žmogus gimė. Bet po kažkiek laiko užsiėmimo joga teks pereiti prie vegetariškos mitybos tam, kad būtų įmanoma pasiekti dėmesio vienakryptiškumo bei dvasios evoliucijos.

Valgyti reikia tam, kad išlaikytume sveikatą, jėgas, energiją bei gyvybę. Maistas turi būti paprastas, maistingas, sultingas ir raminantis. Reikia vengti rūgštaus, kartaus, sūraus, aštraus, deginančio, nešviežio, neskanaus, sunkaus ir nešvaraus maisto.

Vartojamo maisto pobūdis ir būdas, kaip mes jį vartojame, formuoja mūsų charakterį. Žmogus – vienintelis padaras, kuris valgo nebūdamas alkanas, ir greičiausiai gyvena tam, kad valgytų, o ne valgo tam, kad gyventų. Jogas tiki harmonija, todėl valgo tik gyvybės palaikymui. Jis nepersivalgo ir ne neprivalgo.

Santoša.

Santošą arba pasitenkinimą reikia ugdyti. Nepatenkintas protas nesugeba koncentruotis. Jogas niekur nejaučia trūkumo, todėl jo pasitenkinimas natūralus. Pasitenkinimas duoda jogui nepakartojamą pilnatvę. Patenkintas žmogus – tobulas, nes jis pažino Dievišką meilę ir atliko savo pareigą. Jis palaimintas, nes pažino tiesą ir džiaugsmą.

Buvimas patenkintu ir ramiu – tai proto būsena. Žmonės nesutaria dėl rasinių, religinių priklausomybių, turto ir išsilavinimo. Nesutarimas sukelia vaidus, kyla sąmoningi ir nesąmoningi konfliktai, liūdinantys ir sutrikdantys žmogų. Tokiomis aplinkybėmis protas negali tapti vienkrypčiu (ekagra) ir praranda ramybę. Pasitenkinimas ir ramybė atsiranda tada, kai dvasios ugnies nebetrikdo  norų vėjai. Sadhaka ieško ne tuščios negyvėlio ramybės, bet ramybės žmogaus, kurio sąmonė įsitvirtino Dieve.

Tapas.

Žodis „tapas“ kilo nuo šaknies tap, kuri reiškia liepsnoti, degti, šviesti, jausti skausmą ar būti deginamam. Tagi tapas reiškia ugningą veržimąsi į tam tikrą tikslą gyvenime, bet kokiomis aplinkybėmis. Tai apima apsivalymą, discipliną ir askezę. Visą charakterio ugdymo mokslą galima vertinti kaip tapaso praktiką.

Tapas – tai sąmoningas noras pasiekti galutinę vienybę su Dievybe ir sudeginti visus norus, trukdančius tai pasiekti. Vertingas tikslas nušviečia, apvalo, sudievina gyvenimą. Be tokio tikslo ir maldos nieko nereiškia. Gyvenimas be tapaso panašus į širdį be meilės, be tapaso protas negali pakilti link Dievo.

Yra trys tapaso rūšys. Jis gali būti susijęs su kūnu (kaika), kalba (vačika) arba su protu (manasika). Susilaikymas (brahmačarja) ir neprievarta (ahimsa) susiję su kūno tapasu. Kalbos tapasui priklauso neįžeidžių žodžių parinkimas, Dievo garbinimas, įprotis kalbėti tik tiesą, nepaisant pasekmių sau, ir nekalbėjimas blogai apie kitus. Proto tapasas – būsenos, kurioje žmogus išlieka ramus ir išlaikantis pusiausvyrą džiaugsme bei liūdesyje, kultivavimas bei savikontrolės išlaikymas.

Tapasas bus ir darbas be egoistinių tikslų, be užmokesčio troškimo, su tvirtu tikėjimu, kad net dulkė negali pajudėti iš vietos be Dievo valios.

Su tapaso pagalba jogas ugdo kūno, proto bei charakterio jėgą, įgyja drąsos, išminties, tikslingumo, tiesumo ir paprastumo.

Svadhiaja.

„Sva“ reiškia pats, „adhiaja“ - mokyms arba švietimas. Švietimas – tai radimas geriausio, ką žmogus turi. Taigi, svadhiaja tai – savęs švietimas. Svadhiaja skiriasi nuo paprastų studijų, kur lektorius didžiuojasi savo mokytumu prieš nemokšišką auditoriją. Kai žmonės susivienija vardan svadhiajos, kalbantysis ir klausantysis – vienminčiai, jaučiantys abipusę meilę ir pagarbą. Čia nėra pamokslų, o paprasčiausiai viena širdis kalba su kita. Nuskaidrinančios mintys, atsirandančios svadhiajos metu, patenka į žmogaus kraują ir tampa jo gyvenimo ir asmenybės dalis.

Žmogus, praktikuojantis svadhiaja, skaito savo gyvenimo knygą ir tuo pat metu ją rašo bei ištaiso. Jo požiūryje į gyvenimą vyksta pakeitimai. Jis ima suvokti, kad visa tvarinija turbūt labiau sukurta vardan bhakti (besąlygiškos meilės), nei dėl bhogi (pasitenkinimo), kad viskas dieviška, kad dieviškumo yra ir jame pačiame ir kad jį valdo ta pati energija, kuri valdo visą Visatą.

Kad gyvenimas būtų sveikas, laimingas ir ramus, būtina reguliariai švarioje vietoje skaityti šventą literatūrą. Tai leis sadhakui susikoncentruoti į sudėtingas gyvenimo problemas ir išspręsti jas, kai jos įvyks. Tai panaikins nemokšiškumą ir atneš žinojimą. Nemokšiškumas neturi pradžios, bet jis turi pabaigą. Žinios turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Filologija – tai ne žodis, o mokslas apie kalbas. Šio mokslo išmanymas padeda studentui geriau pažinti savo klabą. Taip ir joga pati savaime nėra religija. Tai mokslas apie tikėjimus, ir šios studijos leis sadhakui geriau pažinti savo paties tikėjimą.

Išvara pranidhana.

Savo elgesio ir valios pašventimas Dievui yra Išvara pranidhana. Tas, kas tiki į Dievą, niekada nenusivilia. Tas, kuris žino, kad visa kūrinija priklauso Dievui, nesipūs iš savimi patenkinto pasididžiavimo, neapkvaiš nuo valdžios. Jis nenužengs iki egoistinių tikslų ir galvą nulenks tik prieš Dievą. Kai jo proto turbinomis ims tekėti bhakti (besąlygiškos meilės) vandenys, jos išgeneruos mentalinę jėgą ir dvasinį nušvitimą. Fizinė jėga be bhakti – žudanti. Besąlygiška meilė be charakterio jėgos panaši į narkotiką. Polinkis į malonumus žlugdo ir valdžią, ir šlovę. Jausmų, besiveržiančių į pasitenkinimą, patenkinimas gimdo mohą (prieraišumą) ir lobhą (nepasisotinimą), norą nuolat tai kartoti. Jei jausmai nepatenkinami, atsiranda soka (nuliūdimas). Jausmus reikia valdyti žinojimu bei kantrybe, valdyti protą daug sunkiau. Išnaudojęs savo galimybes ir nepasiekęs tikslo, žmogus prašo pagalbos iš Dievo, kuris yra visų jėgų šaltinis. Šiame etape ir atsiranda bhakti. Bhakti būsenoje protas, intelektas ir valia paklūsta Dievui ir sadhaka meldžiasi taip: „aš nežinau, kas man gera. Tegul bus tavo valia“. Kai „aš“ ir „mes“ pojūtis dingsta, individuali dvasia pasiekia visišką nušvitimą.

Poelgiuose žmogaus dvasia atsispindi geriau nei žodžiuose. Jogas išmoko meno visus savo reikalus paskirti Dievui, todėl juose atsispindi jo vidinis dieviškumas.

VJAMA 

Fizinė jogų treniruotė, apimanti trijų rūšių pratimus, o taip pat judesius, kurių metu raumenys bei tam tikri audiniai maksimaliai įsitempia ir atsipalaiduoja. Tai dinaminiai bei statiniai pratimai, kurie vadinami asanomis. Todėl trečioji pakopa dar kitaip vadinama „Aasana“.  

PRANAJAMA

Ketvirtoji pakopa. Tai kvėpavimo mokslas arba jogos sistemos kvėpavimo gimnastika. Be kvėpavimo sustabdymo neįmanoma sustabdyti loginio proto veiklos. Mintis įverta į kvėpavimą, kaip siūlas į adatą. Tik kontroliuojant ir sulaikant kvėpavimą galima pasiekti koncentraciją, meditaciją bei samadhi. Ir atvirkščiai: kai mes įeiname į gilią meditaciją, kvėpavimas automatiškai nutrūksta.

PRATJAHARA

Visų pojūčių išjungimas, visiška sąmoninga jų kontrolė.

DHARANA

Šeštoji pakopa. Tai dėmesio koncentracija į ką nors. Be koncentracijos dharana apima ir atmintį, kantrybę, savitvardą.

DHJANA

Objekto meditacija.

SAMADHI

Aštuntoji pakopa. Tai nuolatinė valdoma Dhjana arba psichinio transo būsena. Samadhi būna aštuonių rūšių. Žemosios samadhi vadinamos Savikalpa. Aukščiausia transo rūšis – Nirvikalpa samadhi. Čia įvyksta žmogaus susiliejimas su Aukščiausiuoju, su Pradžių Pradžia.

Patandžali "Joga sutra": I dalis; II dalis; III dalis, IV dalis

Sekantis >