Patandžali „Joga sutra“

Pateikiame žinomiausią jogos klasikos veikalą, kurio pagrindas - daug tūkstantmečių jogų praktikuotos žinios, kurias Patandžalis užrašė 195-iais aforizmais.  Veikalas parašytas sanskrito kalba, kuri pasižymi daugiasluoksniškumu, o tai apsunkina vertėjų darbą: kiekvienas žodis turi mažiausiai 10 vertimo galimybių, o tam tikri terminai neturi atitikmenų kitose kalbose.  Šio teksto vertimai dažniausiai pateikiami sunumeruotais sakiniais (kaip Biblijoje). Kadangi mūsų tikslas nėra mokslinis, o tik pažintinis, numeracijos atsisakyta. Čia pateiktas lietuviškas tekstas yra paruoštas pagal K.Svenson ir Svami Vivekanandos atskirus vertimus iš sanskrito į rusų kalbą.  

Pirmasis skyrius. SAMADHIPADA ARBA APIE MEDITACIJĄ

 Om. Štai jogos mokymas.

Joga yra proto kuriamos veiklos (vritti) nugalėjimas. Po to, kai ta veikla nugalėta, stebėtojas (puruša) susikaupia savo paties būtyje, nes kol to nepadaro, jis būna susitapatinęs su proto veikla (vritti).

Proto veikla (tiek skausminga, tiek neskausminga) yra penkių rūšių. Tai: teisingas žinojimas (pramana), klaidingas žinojimas, vaizduotė, sapnas ir atmintis.

 Teisingas žinojimas – tai proto išvada, autoritetingas liudijimas ir betarpiškas patyrimas.

Klaidingas žinojimas – tai klastotė, iliuzija (mithja), kurios nepatvirtina tikrovė.

Vaizduotė – žodinio žinojimo vaisius, neturintis substancijos realybėje.

Sapnas – sąmonės, neturinčios objektyvumo prado, veikla.

Atmintis – praeitos patirties saugojimas.

Visos šios penkios veiklos suvaldomos per praktiką ir atsižadėjimą. Praktika (abhjasa) – pastangos, reikalingos proto veiklos nuraminimui. Ta praktika tampa sėkminga, jei yra ilgalaikis pagarbus atsidavimas siekiamam tikslui. Atsižadėjimas – tai būsena, kurioje nėra dalykų (tiek matomų, tiek aprašytų šventraščiuose) geismo. Šis aukštesnis atsižadėjimas, pasižymintis abejingumu netgi visoms savybėms (gunoms), rodo dvasią/sąmonę (puruša).

Savianalizė, savistaba (vičara) visada kartu su apmąstymu, atpažinimu, džiaugsmu ir savybių neturinčio „aš“ pajautimu.

Egzistuoja ir kita meditacija, pasiekiama minčių sustabdymu, kai lieka tik neišreikšti inertiški proto įspūdžiai (samskara). Toms būtybėms, kurios neturi formos, arba toms, kurios susiliejo su gamta (laja), pasaulis yra priežastis, aukščiausia sąmoningumo būsena (smadhi). Kitiems ta priežastis yra tikėjimas, energija, atmintis, susikaupimas ir tikrovės atpažinimas. Sąmoningumas (samadhi) greičiau pasiekiamas tiems, kurių noras karštesnis.

Įvairių sąmoningumų skirtumai priklauso nuo naudotų priemonių: lengvų, vidutinių ir intensyvių. Arba nuo atsidavimo Aukščiausiam Dievui (Išvarui).

Išvara – ypatinga sąmonė (puruša), jo neveikia kančia, veiksmas ir jo rezutatas. Jo (Išvaro) visažinojimas begalinis, o kituose tik sėkla. Neribojamas laiko, Jis (Išvara) yra net protėvių mokytojas. Jį išreiškiantis žodis yra šventas skiemuo OM. OM kartojimas turi būti atliekamas su jo prasmės suvokimu. Taip galima patirti savistabą ir pasiekti išsivadavimą iš kliūčių. Silpnumas, inertiškumas, abejonės, apatija, tingėjimas, klaidingas jausmingumas, proto klajonės, nepastovumas – tai proto veiklos (čitta) būsenos, kurios tampa kliūtimis. Šalia jų visada yra skausmas, nusivylimas, nervingumas, kūno drebėjimas ir netvarkingas kvėpavimas. Norint nugalėti šias kliūtis, reikia susikaupti į vieną tiesą. Ugdant savyje draugišką santykį su laimingaisiais ir užuojautą nelaimingiems, džiaugsmą geradariams ir abejingumą ydoms, proto veikla (čitta) tampa švari.

Proto pusiausvyrą galima pasiekti netgi iškvėpimo ir kvėpavimo (pranos) sulaikymo būdu.

Arba proto ramybė iššaukiama aukštesnių jausmų veikla.

Arba šviesos (džijoti), neturinčios savyje liūdesio, stebėjimu.

Arba protas pasirenka sau stebėjimo objektu tuos, kurių širdis atsižadėjo troškimų.

Arba mąsto apie žinias, kurios ateina per sapnus.

Arba per meditaciją, nepertraukiamą koncentraciją (dhjana).

Jogo sąmonė tampa neribota nei menkiausio atomo, nei didžiausios begalybės. Kai proto veikla suvaldyta, protas tampa kaip skaidrus kristalas ir gauna gebėjimą tapti arba pažįstančiuoju, arba pažinimo procesu, arba pažinimo objektu. Argumentuotas sąmoningumas atsiranda, kai žodis, jo reikšmė ir jo teikiamas žinojimas sumaišomi tarpusavyje. Kai atmintis išvalyta ir protas švyti kaip vienintelis objektas, tai vadinama bežode ir beargumente būsena, sąmoningumu. Tokiu būdu apibūdinama meditacija ir viršmeditacija (nirvikara), pastarosios objektas subtilus. Subtilumo sritis pasibaigia švaria materija, neturinčia skiriamųjų bruožų. Juos (skiriamuosius bruožus) sudaro meditacija su sėkla. Po to, kai pasiekiama viršmeditacinės būsenos švara, lieka švarus dvasinio pažinimo (adhiaša) srautas. Tai yra aukščiausios išminties (pradžana) dovana.

Išmintis, pasiekiama aukščiausiose samonės būsenose, skiriasi nuo tos, kuri pasiekiama įrodymais, susijusiais su asmeniniais dalykais. Tas mentalinis įspūdis (samskara), kuris užstoja visus kitus įspūdžius, yra kliūtis. Netgi šitą kliūtį numalšinus pasiekiama samadhi be sėklos.

II dalis

III dalis

IV dalis