Trečioji dalis. VIBHUTIPADA  ARBA APIE ABSOLIUČIUS GEBĖJIMUS

 Koncentracija (dharana) yra sąmonės fiksavimas ties vienu objektu. Meditacija (dhjana) yra vienodų sąmonės būsenų sukoncentravimas tame objekte. Ta pati meditacija, kai išlaikoma tik meditacijos objekto, o ne proto, sąmonė yra samadhi (susivokimas, nušvitimas). Visos trys kartu (dharana, dhjana, samdhi) sudaro samjamą (savikontrolę). Kai ji (savikontrolė) įvaldoma, ateina išminties šviesa (pradžana). Savikontrolė (samjama) pasiekiama laipsniškai.

Trijada (susikaupimas, meditacija ir samadhi) – vidinės ir labiau veiksmingos priemonės nei anksčiau minėtos penkios (neprievarta, teisingumas, svetimo turto nenorėjimas, skaistumas ir dovanų atsisakymas). Bet netgi jos yra išorinės palyginus su samadhi be sėklos [švaria transcendentine sąmone] (nibridža).

Kai per meditaciją sutramdomas proto neramumas ir sukuriamas pagrindinis vaizdas, giluminė būsena dingsta, bet paskui vėl grįžta. Grįžusi apvalyta būsena (samskara) skleidžia raminantį srautą. Pačią proto vaizdinių tėkmę galima paversti savistabos (samadhi) objektu, tada įmanoma išlaikyti koncentraciją net jei sustiprėja bandymai atitraukti dėmesį. Sąmonė tada tampa paprasta, aprėpiančia ir praeitį, ir ateitį. Tuo ir apibūdinamas vaizdinių pagal laiką, aktyvumą ir būseną virtimas subtilia ar grubia materija bei jutimo organais. Visas virsmas – praeitis, dabartis ir ateitis – yra sąlyginis. Nuoseklus kitimas, virsmas yra evoliucijos (parinamos) priežastis.

• Per trejopą virsmo (būsenos, požymių ir savybių) samjamą pasiekiamas žinojimas (džnana) apie praeitį ir ateitį.
• Žodis, daiktas (objektas) ir jo prasmė yra viena visuma (samskara), bet ji dažniausiai yra klaidingai išskaidoma ir sumaišoma. Susikoncentravus į tai ateina visų būtybių skleidžiamų garsų prasmės žinojimas.
• Per pojūčių (samskarų) samjamą ateina būsimų įsikūnijimų žinojimą.
• Per svetimo kūno samjamą pasiekiamas kitų būtybių proto (bet ne jo sąmonės) žinios.
• Per svetimo kūno formų samjamą atjungus gebėjimą priimti informaciją, kai vidinis švytėjimas (prakaša) nepasiekia akių, įvyksta jogo išnykimas (jis tampa nematomu).
• Egzistuoja dviejų rūšių karma: aktyvi ir pasyvi. Per karmos samjamą, o ir ženklus (artištha), sužinomas mirties laikas.
• Per draugiškumo samjamą ateina jėga.
• Per žodžio jėgos samjamą galima gauti atitinkamą žodžio jėgą.
• Per šviesos (pravritti) meditaciją galima pasiekti subtilaus, paslėpto ir tolimo žinojimą.
• Per Saulės samjamą ateina žinojimas apie pasaulius. Per Mėnulį – ateina žinojimas apie žvaigždynų pasaulius. Per Šiaurės žvaigždės samjamą ateina žinojimas apie žvaigždžių judėjimą.
• Per bambos samjamą ateina žinios apie kūno sandarą. Per gerklės centrą – ateina gebėjimas suvaldyti (nivritti) alkį ir troškulį. Per bronchus (kurma) – atsiranda pastovumas (stchairjam).
• Per šviesos (džoiti) galvoje [švytėjimo virš galvos] samjamą duodamas tobulų būtybių (sidhų) matymas.
• Intuicijoa (pratibha) duoda visko žinojimą. Per širdies samjamą duodamos proto (čitta) žinios.
• Patirtis teka iš nesugebėjimo atskirti satvos ir purušos savybių, nors jie tarpusavyje ir skiriasi. Per samjamą ateina tikras paties purušo pažinimas. Iš čia ateina intuityvus klausos, skonio, matymo, kvapo ir lytėjimo pažinimas. Tai kliudo samadhi būsenai, bet sudaro proto, nukreipto į išorę, tobulumą (tai svarbu žemiškam kūnui). Jogo protas gali įeiti į kitą kūna, kai nusilpsta įsitvirtinimo priežastys ir turima žinių kaip įeiti. Per tai (udana) jogas gali levituoti ir eiti vandeniu, aštriais daiktais ir t.t. Per samana galima sustiprinti vidinę ugnį (teti).
• Per akašos (pirmapradės substancijos) ir gebėjimo girdėti santykių samjamą galima pasiekti aukščiausią klausą.
• Per kūno ir akašos ryšio samjamą ir šiaudo lengvumo apmąstymą galima pasiekti gebėjimą eti kiaurai per akašą (erdvę).
• Tikras išėjimas iš kūno, veiksmai už kūno ribų sudaro didįjį virškūniškumą (mahi-videha). Tuo panaikinamas šviesos uždangalas.
• Per grubių ir subtilių elementų samjamą pasiekiama valdžia virš visų penkių elementų. Taip galima sumažėti iki atomo dydžio, gauti kitų jėgų, kūno tobulumą ir nesipriešinimą dharmai. Kūno tobulumą (kaja) sudaro grožis, gracija, jėga ir deimantinis tvirtumas.
• Per objekto, žinių ir organų savimonės samjamą ateina gebėjimas valdyti organus. Taip pasiekiamas sąmonės nušvitimas, organų jėga nepriklausoma nuo kūno ir viešpatavimas virš pirminės materijos.

Pas tą, kuris pamatė skirtumą tarp sattvos (proto) ir purušos (dvasios), ateina visos galios ir visko žinojimas. Net po šitų pasiekimų atsižadejimo sunaikinama pati blogio sėkla ir toks žmogus pasiekia absoliučią nepriklausomybę (kaivalja). Aukštesnių sferų būtybėms yra būtina atsisakyti pasididžiavimo ir pasitenkinimo, kad nesugrįžtų blogis.

Per laiko momentų ir jų nuoseklumo samjamą pasiekiama išmintis, pagimdyta atskyrimo (vivekos). Viveka duoda galimybę atskirti du panašius dalykus, kada tarp jų nėra nei kilmės, nei žymės, nei padėties skirtumo. Tarakam (intuicija) yra pilnas atskiriantis žinojimas, susijęs su visais dalykais ir visais laikais. Kaivalja (išsivadavimas) pasiekiamas, kada purušos ir satvos (dvasios ir proto) švara yra vienoda.

Patandžali "Joga sutra"

Joga Sutra I dalis

Joga Sutra II dalis

Joga Sutra IV dalis