Ketvirtoji dalis. KAIVALJA ARBA IŠSIVADAVIMAS

Siddha jėgos (absoliutūs gebėjimai) arba duodamos nuo gimimo, arba įgyjamos per vaistus, mantrų kartojimą, askezę ir jogišką susikaupimą (samadhi). Perėjimas į kitą būtį įvyksta per prakriti srautą (natūralią kuriančią gamtos tėkmę). Kuriantysis pradas pradeda judėti ne atsitiktinai, o tik pašalinus natūralaus vystymosi kliūtis - panašiai kaip sodininkas, kuris pats vaisių negamina, o tik laisto šaknis ir palieka visa kita gamtai.

 Intelektas (protas) atsirado iš išskirtinumo jausmo, t.y. egoizmo. Nors tvariniai ir skiriasi vienas nuo kito, jų pagrindas yra viena vienintelė sąmonė, kuri gimė iš išorinių įspūdžių priėmimo. Veiksmai (karma) jogui nėra nei geri, nei blogi, o kitiems jie yra trejopi (geri, blogi ir mišrūs). Iš trejopų veiksmų išsivysto polinkiai ir instinktai (vasana), kurie iššaukia karmos rezultatų atsiradimą. Visi troškimai, net tie, kurie skiriasi pagal išvaizdą, vietą ir laiką, yra tarpusavyje susiję, nes juos sujungia viena atmintis ir įspūdžiai (samskara). Jie (samskara) neturi pradžios, nes laimės troškimas, noras gyventi - amžinas. Kadangi norai susiję su priežastimi, pasekme, pagrindu ir daiktais, tai jei viso šito nebėra, nebelieka ir polinkių (vasana) apskritai.

 Praeitis ir ateitis egzistuoja tikrojoje prigimtyje (svarupoje), yra tik savybių būsenų skirtumai. Savybių būsenos priklauso gunų (savybių) kilmei, jos būna išreikštos arba ne. Vaizdinių vienovė atveda mintis. Norai skiriasi priklausomai nuo intelekto lygio(ir jei objekas priklauso nuo vieno vienintelio proto, o šis nepažino to objekto, ar jis egzistuos?). Dalykus protas atpažįsta arba neatpažįsta priklausomai nuo to, ar jį tas objektas nuspalvino. Mintys gali būti įvairios, bet sąmonės būsenos yra iš anksto numatytos. Sąmonės pasikeitimai visada yra žinomi, nes jie persmelkti vienos dvasios (purušo).

Sąmonė (čitta) neturi savo šviesos, nes ji irgi objektas. Protas vienu metu negali būti ir pažįstantis, ir pažintas. Jei vienas protas atpažįsta kitą protą, tai bus begalinis procesas (pažinimo pažinimas), dėl to įvyks susipainiojimas atmintyje. Sąmonė pažįsta savo aukščiausią protą (budhi) tada, kai jis yra tos formos, kuri nejuda iš vietos į vietą. Sąmonė, nuspalvinta to, kuris medituoja (purušo), ir to, apie kurį medituoja, gali suprasti viską.

Nepaisant to, kad protas išraižytas įvairiausių įspūdžių (vasanų), jis veikia dėl kito, nes veikia kartu. Tam, kuris pasiekė įžvalgumo meistriškumą (pamatė skirtumus), sumažėja dvasios kilmės prieštaravimų, jis nebeabejoja Atmano prigimtimi. Ir tada atpažinimo ieškanti sąmonė grįžta į buvusią laisvę (kaivalja). Tam kliudo mentaliniai įspūdžiai, samskaros mintys. Samskarų pašalinimas panašus į nelaimių priežasčių panaikinimą. Tik tas, kuris per įžvalgas pasiekė teisingą žinojimą, ateina į tokį samadhi, kuris vadinamas „geradarių debesiu“. Tada ateina darbų ir kančių pabaiga. Taip žinojimas, apvalytas nuo uždangų ir purvo, tampa begalinis, palyginus su tuo, kas gali būti pažinta proto. Ir tada pasibaigia savybių (gunų) kaita, nes jų tikslas pasiektas. Permainos, kurios buvo pažintos skirtingu metu, sudaro vieną tikslą.

Kaivalja, absoliuti laisvė, ateina tada, kai purušai prasmės netekusios savybės tampa latentinės, paslėptos arba sąmonės jėga įsitvirtina savo pačios prigimtyje.

 Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis