Visų pirma, praktikuojant jogą traumos gaunamos dėl pagrindinės klaidos, kurią daro beveik visi, kurie pradeda užsiiminėti joga. Žmogus ateina į fitneso centrą ir sako: “O joga – tai tempimas, taip?” Štai čia ir glūdi pati pagrindinė klaida. Joga ir tempimas neturi nieko bendro.

Jeigu mes ieškosime pačio pirmojo jogos apibrėžimo, tai rasime jį  Vedose. Vedos – labai seni tekstai, padengti laiko dulkėmis, mūsų amžiuje sunkiai pritaikomi, beviltiškai pasenę, tačiau bazinė informacija eina per amžius ir tūkstantmečius, ne ji paliečia visatos sąrangą. Pats pirmasis jogos apibrėžimas yra Upanišadose. Ten Jama – mirties dievas trokštančiam pritapti žmogui sako, kad egzistuoja joga. Jis sako, kad joga – tai gebėjimas valdyti visas savo emocijas. Tuo metu, prieš kelis tūkstantmečius, savęs valdymas apsiribojo emocijų valdymu, nes žmogaus varomoji jėga buvo instinktai, o nekontroliuojamos emocijos buvo pats rimčiausias kliudis. Iki subtilesnio valdymo buvo dar toli, nes iš pradžių reikėjo susitvarkyti su savo žvėriškais, gyvuliškais pasireiškimais. Tais laikais, apie jogos žodžio reikšmę kaip apie vieną iš šešių ortodoksinių Indijos filosofijos sistemų – meditaciją, vienybę su aukščiausiuoju ir taip toliau, niekas neturėjo jokio supratimo. Todėl, kad šis žodžio apibrėžimas atsirado jau po Kristaus ir Patandžalio kaip sistemos praktinio vystymosi rezultatas.

O pirmasis apibrėžimas – tai “sutramdymas, pažabojimas”, dabartinėje terminologijoje – “kontrolė”. Taigi, pirmasis jogos apibrėžimas – “kontrolė” yra sugebėjimas valdyti visas savo emocijas. Paskui, vystantis sociumui ir žmogui bei žmogaus gebėjimui suprasti tai, ką jis daro, šitas apibrėžimas truputį pasikeitė. Ir Patandžalis II a. iki Kristaus gimimo jau šitą apibrėžimą praplėtė sakydamas, kad joga – tai proto lakstymo pašalinimas. Taigi, kontrolė – yra pašalinti arba nutraukti proto neramumus. Kalbama jau ne tik apie emocijų kontrolę, bet ir apie gebėjimą pritaikyti mąstymo aparatą, apie įgūdžius dirbti su vaizdais, apie vaizdų, idėjų bei ketinimų generavimo sferos valdymą – tai jau daug gilesnis dalykas.

Bet kas darosi? Žmogus atsisėda, sudeda kojas į lotosą, sėdi 4, 5, 10 valandų, valdydamas savo protą, ir jo smegenys pradeda perrikiuoti darbo režimą. Iš tikrųjų, jeigu žmogus susikoncentruoja į kaukolės viršūnę, jo kreatyvinio mąstymo procesas arba sąmonės judėjimo procesas pasiskirsto galvos smegenų žievėje ir link jos krypsta galingas energijos srautas, nes smegenims to reikia. Stuburu, iš visų galimų organizmo šaltinių energija teka į smegenis. Tai ir vadinama Kundalini energijos pabudimu. Bet energija neatsiranda iš niekur, ji turi būti medžiagų apykaitos procesais pagaminta organuose, o paprasto žmogaus organai priprato prie silpnai tekančio proceso. Kai įvyksta perjungimas į naująjį darbo režimą, tai pareikalauja energijos padidėjimo. Tai fizikos dėsniai, jie visoms sistemoms tokie patys – mes žinome, kad visada bet kokios sistemos kritiniai apskaičiavimai orientuojasi į apkrovimo maksimalų lygį, t.y. maksimalius srautus, įtampą, maksimalius slenksčius. Ir šitas įjungimo procesas – Kundalini procesas – tai ir yra galingiausias perėjimo procesas visoje sistemoje. Ir jeigu organai negali ir nesugeba jo palaikyti, pas juos nėra resursų, tada jie silpsta ir pradeda irti. Ir jeigu pasirodo bakterija ar virusas, jis greitai sugriauna visą organizmą.

Jeigu mes pradedam bandyti kontroliuoti protą, o mūsų kūnas nesugeba palaikyti šių bandymų, tai arba mums visiškai niekas nesigaus, arba mes sugriausim save. Senovės joginai, susidurę su šia problema, suprato, jog tam, kad sėkmingai praktikuotum radža jogą, t.y. tiesioginį sąmonės valdymą, reikia turėti paruoštą materialų resursą, reikia kažką padaryti su savo kūnu ir su jo gebėjimu stiprinti apykaitos procesus, generuoti atitinkamą energijos kiekį. Duoti kūnui galimybę žymiai lengviau adaptuotis prie padidėjusių kruvių ir padidinti imunitetą, kad virusai ir bakterijos neardytų kūno. Jie ilgai ieškojo priemonių, kaip to pasiekti, ir galu gale empiriškai atrado jungiamųjų audinių tempimo principo gimnastinę sistemą.

Kas yra asana? Asana – tai kūno poza, į kurią mes įeiname tam, kad ištemptume sausgyslių ir raumenų jungtis, be to kuo galingesnės jungtys, kuo daugiau jų, tuo efektyvesnė yra asana, padidėja imunitetas bei organizmo adaptavimosi galimybės. Senovės ir viduramžių joginai atrado tai empiriškai, o rusų mokslininkas akademikas A. Bogomolec XX a. 20-30-aisiais metais klinikiniais eksperimentais įrodė abipusę jungiamųjų audinių būklės ir žmogaus imuniteto priklausomybę. Jungiamųjų audinių būklė (sausgyslės, jungiamųjų audininių maišai, kuriuose yra raumenys ir t.t.) tiesiogiai nusako imuniteto lygį ir organizmo gebėjimo adaptuotis lygį. Asana – tai būdas tempti jungiamuosius audinius taip, kad jie padidintų organizmo gebėjimą atlaikyti perkrovas, kylančias bandant įsiterpti į smegenų darbo režimo valdymą. Viskas labai primityviai paprasta.

O dabar panagrinėsim pavyzdį – lankstus žmogus pradeda jogos užsiemimus. Jis tempia savo kūną, bet tam, kad sistema suveiktų, visų pirma reikalingas ribinis tempimas – tik tada organizmas pradeda keistis – audinys pradeda keistis, kai organizmas supranta, kad jam neužtenka pajėgumo, jam reikia vystytis. Kyla klausimas – kas lengviau, greičiau ir paprasčiau pasieks šio režimo gilųjį tempimą – lankstus žmogus ar tas, kuris neišsitampęs? Žinoma pastarasis. Jam užtenka truputį pasilenkti – ir jam jau viskas veikia. Tai tipiškas pavyzdys – neprasitampęs žmogus pradeda užsiiminėti joga, jo smegenyse, sąmonėje, visame organizme greit įvyksta pasikeitimai. O lankstus žmogus tempiasi, lenkiasi, bet jis taip ir lieka tiesiog lankstus žmogus, jis lieka toks pat emocinis kvailys, koks buvo ir anksčiau. Jiems joga - ne asanos, o tik tuščia gimnastika, todėl tam, kad padarytų asaną, jiems reikia sugalvoti stipresnių variantų.

Kur gi problema? Kai žmogus kiekvieną dieną kartoja asanas ir pradeda valdyti savo smegenis, kūnas atidirba, ir pagal atvirkštinio ryšio principą tampa labiau ištemptas, tada tenka ieškoti sudėtingesnių formų. Sunkios asanos tam ir sugalvotos, nes parpastos asanos tam tikrame etape nustoja veikti. Tačiau, jeigu mes tik tempsime kūną, mes galų gale tiesiog išsekinsim šią sistemą. Būtinai reikalinga atvirkštinė kompensacija. Kai mes tempiam sausgyslių ir raumenų jungtis, lygiai taip pat mes turime maksimaliai priversti veikti muskulatūrą per statines izometrines įtampas. Todėl aš visada reikalauju atlikti apatinius stovėjimus ant rankų – kadangi jie priskiriami labiausiai įtemptų pratimų kategorijai, ir jie kompensuoja tempimo asanas. Jeigu darytume tik tempimą, ir nedarytume jėgos asanų, po tam tikro laiko hatha-joga ir asanos nustotų veikti. Liktų tik gimnastinė forma. Ir ištempimo statika ir įtampos statika turi būti pakankamai ilgos trukmės. Aišku reikalingi ir papildomi dinaminiai procesai, kad stumtume fiziologinius skysčius, kad sąnariuose cirkuliuotų tepalas, kad stuburas gerai veiktų. Todėl perėjimuose tarp asanų naudojami dinaminiai elementai. Jie yra būtini. Tegul tai būna gimnastikos arba ciguno pobūdžio elementai. Tačiau ciguno pobūdžio elementai labiau pageidautini energijos tankio pasiskirstymo sistemoje požiūriu.

         Jeigu asanos daromos teisingai, tai per minimalų laikotarpį mes pasiekiame maksimalų efektą gerinant imunitetą bei didinant organizmo adaptavimo įgūdžius. Jeigu asanos daromos neteisingai, pirmiausia atsiranda iškrypimai, o paskui – traumos.

interviu su A. Siderskiu