BŪTINYBĖ TURĖTI MOKYTOJĄ

Kiekvienai sielai skirta būti tobulai, ir kiekviena būtybė galiausiai pasieks tobulumą. Tai, kas mes esame dabar - mūsų praeitų veiksmų ir minčių rezultatas; ir tai, kas būsim, bus rezultatas to, ką galvojame ir darome dabar. Bet šitas savojo likimo kūrimas neatmeta galimybės gauti pagalbos iš šalies. Atvirkščiai, dažniausiai tokia pagalba, be abejo, būtina. Kai ji ateina, aukščiausios sielos jėgos ir gebėjimai atgyja, atbunda dvasinis gyvenimas, sužadinamas jo augimas, ir žmogus galiausiai tampa šventas ir tobulas.

 Gyvybę įkvepiančio impulso negali duoti knygos. Siela paskatinimą gali gauti tik iš kitos sielos ir iš niekur daugiau. Mes visą gyvenimą galime studijuoti knygas, galim tapti protiškai labai išsivysčiusiais; bet galiausiai pamatysim, jog visai neišsivystėm dvasiškai. Netiesa, kad aukštas protinis išsivystymas žengia koja kojon su žmogaus dvasinės pusės vystymusi. Studijuodami knygas mes kartais klystame, manydami, kad tuo padedame sau dvasiškai; bet, iš arčiau įsižiūrėję į knygų skaitymo įtaką sau, pamatysime, kad iš tokio skaitymo, jei ir gavo naudos, tai tik mūsų protas, bet ne dvasia. Kad greičiau augtume dvasiškai, knygų studijavimo nepakanka, štai kodėl kiekvienas iš mūsų gali stebėtinai gražiai kalbėti apie dvasinius dalykus, bet kai ateina laikas tai panaudoti, gyventi tikrą gyvenimą, mes pasirodom besą tokie siaubingai neįgalūs. Kad atgaivintume dvasią, postūmį  turi duoti kita siela.

Asmuo, iš kurio sielos toks paskatinimas sklinda, vadinamas guru – mokytoju, o asmuo, kurio sielai postūmis perduodamas – šišja - mokinys, klausytojas. Tam, kad sielos postūmis įvyktų, būtina, kad siela, iš kurios jis sklinda, turėtų jėgos tai perduoti, ir kad siela, kuriai jis perduodamas, sugebėtų tai priimti. /.../

 MOKINIO IR MOKYTOJO SAVYBĖS

 Kaip gi atpažinti tikrą mokytoją?  Saulei nereikia fakelo, kad būtų matoma, ir mums nereikia žvakės, kad ją įžiūrėtumėm. Kai saulė pateka, mes instinktyviai tai sužinom, ir taip pat, kai mokytojas ateina jums padėti, siela instinktyviai mato, kad tiesa jau pasiruošusi ją apšviesti. Tiesa pati save liudija – jai nereikia jokių kitų liudijimų, kad įrodytų, jog ji tiesa, nes pati šviečia. Ji prasiskverbia į pačius giliausius mūsų esybės kampelius, ir jai esant visa Visata pakyla ir sako: „Tai yra teisybė“.   Mokytojus, kurių išmintis ir tiesa spindi kaip saulės šviesa - geriausius, kuriuos žinojo pasaulis - didžioji žmonijos dalis garbina kaip dievus. Bet mes pagalbą galime gauti ir iš palyginti žemesnės klasės mokytojų: o kadangi neturim pakankamai intuicijos, kad įvertintume privalumus žmogaus, iš kurio ruošiamės gauti  pamokymus ir nurodymus, mums būtina žinoti, kokių savybių turi turėti mokytojas, o taip pat ir mokinys.

Savybės, būtinos mokiniui - tyrumas, tikras pažinimo troškimas ir atkaklumas. Netyra siela negali būti tikinti. Kiekvienam norinčiam būti tikinčiu, be abejo, būtinas minčių, žodžių ir veiksmų tyrumas. Egzistuoja senas pažinimo troškimo dėsnis, kurio esmė ta, kad mes pasiekiame visa tai, ko trokštame. Niekas negali pasiekti nieko kito, išskyrus tai, prie ko veržiasi jo širdis.

  Aistringai trokšti tikėjimo visai ne taip lengva, kaip mes įsivaizduojame. Kalbos apie tikėjimą ir religinių knygų skaitymas dar nėra tikro širdies poreikio įrodymas. Būtinas pastovus veržimasis, pastovi kova, nepaliaujami susirėmimai su mūsų žemąja prigimtimi tol, kol atsiras iš tiesų aukščiausias poreikis ir ateis pergalė. Tai ne vienos ar dviejų dienų ar metų reikalas, netgi ne vieno ar dviejų gyvenimų; gali prireikti kovoti šimtus gyvenimų.  Kartais pasisekimas gali ateiti iškart: bet mes turim būti pasiruošę laukti jo ir be galo ilgą laiką. Mokinys, pradedantis būtent su tokiu atkaklumu, tikriausiai pasieks sėkmę.

O Mokytojas turi žinoti Šventraštį. Visas pasaulis skaito Bibliją, Vedas, Koraną: bet skaito tik žodžius, tyrinėja gramatiką, etimologiją ir filologiją – religijos griaučius. Mokytojas, kreipiantis daug dėmesio į žodžius ir leidžiantis savo protui jais žavėtis, praranda mokymo dvasią. Tik Šventraščio dvasios žinojimas sukuria tikrą mokytoją. Šventraščio žodžių tinklas – kaip didžiulis miškas, kuriame žmogaus protas dažnai paklysta ir neranda išėjimo. „ Žodžių tinklas – tai didžiulis miškas, jis būna nepaprastų proto klaidžiojimų priežastis“. „Įvairūs žodžių jungimo būdai, įvairūs Šventraščio skaitymo metodai, taip pat kaip ir mokslininkų ginčai, gali suteikti didelį malonumą, bet neveda dvasinio  tobulumo link.“

Tie, kurie naudoja tokius būdus nešti tikėjimą kitiems, nori tik parodyti savo žinias, kad pasaulis girtų juos kaip mokslininkus. Jūs galite pastebėti, kad nė vienas iš didžiųjų pasaulio mokytojų niekada nesileido į įvairių tekstų aiškinimus; jie net nebandė „kankintis su tekstais“, be galo  knebinėtis su žodžiais ir jų šaknimis. Jie tiesiog mokė, tuo tarpu kai kiti, kurie neturi ko mokyti, ima kartais vieną žodį ir rašo tritomį veikalą apie jo kilmę, apie žmogų, pirmąkart  jį pavartojusį, apie tai, ką tas žmogus valgė, kaip ilgai miegojo ir pan.

Bhagavan Ramakrišna mėgdavo pasakoti, kaip keletas žmonių užėjo į mango medžių sodą ir ėmėsi skaičiuoti medžių lapus, šakas ir šakeles, tyrinėti jų spalvą, lyginti dydį, kruopščiai viską užrašinėti ir po to  moksliškai viską, kas pastebėta, aptarinėti; visa tai juos labai domino. Bet vienas iš jų į nieką nekreipė dėmesio, o tiesiog ėmė valgyti mango vaisius. Ar nebuvo jis protingesnis už visus kitus? Palikime kitiems skaičiuoti lapus ir šakas, ir surašineti juos. Tokiam užsiėmimui yra sava vieta, bet ne čia, ne dvasios srityje. Jūs niekada tarp tų  „lapų skaičiuotojų“ nepamatysite stiprios dvasios žmogaus. Tikėjimas – žmogaus aukščiausias tikslas, didžiausia laimė – nereikalauja tiek darbo, kiek lapų skaičiavimas. Jei jūs norite būti bhaktu, jums nėra jokio reikalo žinoti, ar Krišna gimė Mature ar Vraije, nei ką jis visą gyvenimą veikė, nei tikslaus laiko, kada jis skelbė Gitos mokymą. Jums reikia tik jausti stiprų troškimą gauti Gitos pamokas apie pareigą ir meilę. Visos kitos detalės apie ją ir jos autorių gali tarnauti tik mokslininkų pramogoms. Palikim jiems tai, ko jie nori, jų ginčams pasakykim: „Nusiraminkit, nusiraminkit“ ir valgykim mango vaisius.

 Antra savybė, būtina mokytojui - dievobaimingumas. Dažnai klausia, kam mums kreipti dėmesį į mokytojo charakterį ir asmenybę? Mes turime vertinti tik tai, ką jis kalba, ir tik į tai atsižvelgti. Tai neteisinga. Jei žmogus nori mokinti mane fizikos, chemijos ar kitų tiksliųjų mokslų, jis gali būti kuo tik jam norisi, nes šie mokslai reikalauja tik protinio bagažo; bet kai kalbama apie dvasinį pažinimą, visiškai neįmanoma, kad kokia nors dvasinė šviesa būtų netyroje sieloje. Kokio tikėjimo gali išmokyti netyras žmogus? Būtina sąlyga, kad įgytum dvasinę tiesą sau  ar tam, kad perduotum ją kitiems - tai širdies ir sielos tyrumas. Dievo nepamatysi, ir net silpnas spindulys iš aukštybių nepasieks, kol siela netyra. Todel jūs pirmiausia turite žiūrėti: kas jis toks - dvasinis mokytojas - ir jau po to: ką jis kalba. Jis turi būti visiškai tyras, ir tik tada jo žodžiai įgyja vertę, nes tik tada jis yra tikras mokytojas. Ką jis gali perduoti, jei pats neturi dvasinės jėgos? Mokytojo prote turi būti stiprios dvasinės vibracijos, kad simpatijos būdu jos persiduotų mokiniui. Mokytojo uždavinys - realiai kažką perduoti, o ne tiesiog sužadinti jau turimus mokinio intelektualinius ar kitus gabumus. Kažkoks tikras ir vertingas poveikis sklinda iš mokytojo ir pereina mokiniui. Todėl mokytojas turi būti tyras.
Taip pat mokytojas turi mokyti tik iš meilės, tyros meilės žmonijai, o ne dėl kažkokių pašalinių paskatų, tokių kaip pinigai, garsumas, šlovė. Vienintelis tarpininkas, per kurį gali būti perduodama dvasinė jėga -  tai meilė. Bet kokia savanaudė paskata, pelno ar šlovės troškimas, sunaikina šį perdavimo tarpininką. Dievas yra Meilė ir tik tas, kas pažino Dievą kaip Meilę, gali būti dieviškumo mokytoju.

Kai jūs matote, kad jūsų mokytojas apjungia visas šias savybes, jūs esate užtikrintas; bet jei ne, neišmintinga leisti sau pas jį mokytis, nes tada jums gali grėsti pavojus, kad, negalėdamas perduoti jūsų širdžiai nieko gero, jis gali perduoti bloga. "Kas yra išmanantis, be nuodėmės ir neištvirkintas geismų, tas tobulai pažino Brahmaną".

Iš to, kas pasakyta, natūraliai seka, kad mes negalime kur papuolė ir pas ką papuolė išmokti meilės, gauti ir priimti vidun tikėjimą. "Mokymas - akmenyse, knygos - tekančiuose vandenyse ir gėris - visame kame". Tai nuostabi poetine frazė; bet nė vienas žmogus negali perduoti kitam nė dalelės tiesos, jei jis neišugdė jos sėklų savyje. Kam pamokslauja akmenys ir srūvantys vandenys? Žmogaus sielai, lotosui, kurio vidinis šventas altorius jau jaučia gyvenimo judėjimą. Ir šviesa, kuri verčia šį lotosą išsiskleisti, visada ateina iš gero ir išmintingo mokytojo. Kai širdis taip atsiveria, ji įgauna gebėjimą mokytis iš akmenų ir vandenų, iš žvaigždžių, saulės, mėnulio ir iš visa ko, kas egzistuoja šioje dieviškoje visatoje; bet neprasivėrusi širdis nepamatys juose nieko, išskyrus paprastus akmenis ir paprastus upelius. Aklas gali nueiti į muziejų, bet negaus iš savo apsilankymo jokios naudos; pirmiausia reikia, kad atsivertų jo akys, ir tik tada jis pajėgs sužinoti tai, ko gali išmokinti muziejuje esantys daiktai.

Trokštančiam tikėjimo akis atveria mokytojas. Todėl mūsų ryšys su mokytoju toks, koks tarp tėvo ir sūnaus. Be pasitikėjimo, nusižeminimo, nuolankumo ir pagarbos širdyje savo dvasiniam mokytojui, mes nepasieksim jokios dvasinės sėkmės; ir nuostabu, kad ten, kur egzistuoja toks santykis tarp mokytojo ir mokinio, tik ten gimsta dvasios gigantai; o tose šalyse, kur tokios rušies santykių nebėra, religijos mokytojai virsta paprastais lektoriais - mokytojai laukia savo penkių dolerių, o mokiniai laukia, kol jų smegenys bus prikimštos mokytojo žodžių, o po to abu nueina savo keliu.

Tokiomis sąlygomis dvasinis ryšys beveik tampa nežinomuoju; nėra nieko, kas perduotų ir nieko, kam perduoti. Tikėjimas tokiems žmonėms tampa prekybiniu sandoriu; jie mano, kad gali nupirkti jį už savo dolerius. Jei tik Dievas pageidautų, kad tikejimas būtų taip lengvai pasiekiamas! Nelaimei, tai neįmanoma.

Tikėjimas, pati pažinimo viršūnė, negali būti nupirktas ir negali būti įgytas iš knygų. Jūs galite pažvelgti į bet kurį žemės kampelį, galite ištyrinėti Himalajus, Alpes ir Kaukazą, zondu apčiupinėti jūros dugną ir prasiskverbti į visus Tibeto ar Gobio dykumos kampelius, bet niekur jo nerasite, kol jūsų širdis nebus pajėgi jį priimti ir kol neateis mokytojas. O kai tas dievo skirtas mokytojas ateis, sutikite jį su vaikišku patiklumu ir kuklumu, atlapokit savo širdį jo poveikiui ir žiūrėkite į jį kaip į įsikūnijusį Dievą. Tiems, kurie imasi ieškoti tiesos su tokia meile ir  pagarba, Tiesos Dievas atveria pačius įstabiausius dalykus apie tiesą, palaimą ir grožį.