Ašramas – tai vieta, kurioje žmogus kreipiasi pats į save per meditaciją ar maldą, ritualą ar dvasios atnaujinimą.

Žodžio “ašram” reikšmė sanskrito kalboje

Žodžio šaknis shrama turi tokią semantiką (reikšmę): nuovargis, išsekimas, nebegalėjimas, pastangos, triūsas ir t.t. Žodis turi priešdėlį a (ilgoji a), kuris bendras indoeuropiečiams (graikų a, av; lotynų in, vokiečių un, anglų un, in), jis turi neiginio reikšmę. Ilgasis priešdėlis a veiksmažodžiams suteikia priešingą reikšmę (pvz., da “duoti”, ada “imti, gauti”). Kai kuriais atvejais jis gali būti traktuojamas kaip neiginys.

Taigi “ašramas” – tai vieta, kurioje nėra skausmo ir silpnumo, kur yra jėga ir palaima. Ašramą įkūręs Meistras organizuoja jį taip, kad ten gyvenantys žmonės išsivaduotų iš dvasinio skausmo bei kančios, kurios kupinas mūsų pasaulietinis gyvenimas.

Žodis ašramas turi keletą reikšmių:

• Pagal Vedas pirminė žodžio ašrama reikšmė buvo žmogaus gyvenimo tvarka ir stadijos. Senovės išminčiai padalino žmogaus gyvenimą į keturis ašramus, kurie yra gyvenimo stadijos, priklausančios nuo žmogaus tobulėjimo. Taigi, hinduizmas gyvenimą skirsto į keturis tarpsnius, vadinamus ašramais, kuriuos  privalo nueiti trijų aukščiausiųjų socialinių sluoksnių (varnų) atstovai:

Brahmačarja – skaistus jaunystės laikotarpis, skirtas studijoms. Jaunas vyras keletą metų būna mokiniu. Jis gyvena mokytojo namuose, laikydamasis jo nurodymų religijos ir dvasingumo klausimais.

Grihastha – santuokinis pasaulietinis laikotarpis. Baigęs mokytis, jaunuolis privalo sukurti šeimą ir atlikti šeimos tėvo vaidmenį.

Vanaprastha – pasaulietinio gyvenimo atsisakymas sulaukus brandaus amžiaus. Atlikęs šeimos tėvo vaidmenį, pats atsiskiria nuo šeimos ir gyvena miške atsiskyrėlio gyvenimą. Neretai drauge į mišką išsikrausto ir jų žmonos.

Sanjasa -  pasaulio išsižadėjimas ir tapimas klajojančiu asketu senatvėje. Tik pasiekęs paskutinį gyvenimo tarpsnį žmogus išsivaduoja iš visų saitų ir tampa klajojančiu asketu.

• Ašramas – hinduizme vienuolynas arba užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų. Lankytojai, prižiūrimi mokytojo, mokosi jogos sistemos ir meditacijos pagrindų. Taip pat pravedamos reguliarios pamaldos. Taikos, maldos, darbo ir bendruomenės gyvenimo aplinkoje tiesos ieškotojai stengiasi pasiekti dvasinį tobulumą.

Hinduistų vienuolynai vadinami matha arba ašramais. Čia gyvena įvairių hinduizmo pakraipų ordinų vienuoliai, vadinami svamiais. Jie laiką leidžia medituodami, atlikdami įvairius ritualus ir studijuodami šventuosius tekstus. Ašramais vadinami ne tik tam tikro ordino tradicijų besilaikantys vienuolynai, bet ir charizmatiškų asmenybių, paprastai guru  (dvasinių mokytojų), įkurtos vienuolių bendruomenės. Jų mokiniai ašrame gali gyventi kurį laiką arba visą gyvenimą.  Vienuolyno gyvenimą organizuoja guru.

Ašramas - išminčių ir atsiskyrėlių gyvenamoji vieta senovės Indijoje, kuri paprastai būdavo atokiose vietovėse - kalnuose ar miškuose - gamtos apsuptyje. Tai ir hinduistų dvasinio mokytojo namai ar vieta, kur jis gyvena kartu su savo mokiniais. Tai atviri vienuolynai arba susikaupimo namai. Ašramai dažnai būdavo įvairių rūšių aukos bei askezės vieta.

Daugelis ašramų buvo mokyklos vaikams - Gurukula. Gurukula yra vieta, kur studentai gyvena kartu, kaip lygūs, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Jie buvo mokomi guru ir tarnavo jam kasdieniame gyvenime, skalbdavo jo drabužius, ruošdavo jam maistą ir t.t. Kartais piligriminių kelionių į ašramą tikslas buvo ne surasti ramybę, bet išmokti kovos menų. Ašramuose mokiniai įgydavo ne tik dvasinių, bet taip pat ir įvairių mokslo bei meno žinių.

Šiuolaikinio hinduizmo kontekste, sąvoka "ašramas" dažnai vartojamas kalbant apie dvasines ar religines bendruomenes, kur žmonės ateina dvasiškai atsinaujinti. Paprastai pagrindinis ašramo tikslas yra dvasinis jo narių vystymas.

Ašramu hinduizme taip pat vadina religines organizacijas, įkurtas dvasinio autoriteto dėl tam tikrų idėjų ir gyvenimo būdo platinimo, o taip pat pasekėjų pritraukimui. Religinis lyderis arba mistikas, kuris vadovauja ašramui, perduoda savo pasekėjams dvasines žinias, kurias jis pats kartą gavo iš savo guru, ir sėkmingai taikė praktikoje. Pagrindinės ašramo veiklos: religinė, šviečiamoji, leidybos ir labdaros.

Ašramas mūsų laikais

Ašramai turi tūkstantmetes tradicijas Indijoje, o šiuo metu jie yra plačiai paplitę po visą pasaulį. Dabar ašramas dažniausiai reiškia šventovių arba pastatų kompleksą, kuriame moko tam tikri mokytojai, o taip pat vyksta įvairios dvasinės praktikos. Tai bendruomenė, kurioje mokytojas ir mokiniai gyvena kartu.

Mūsų laikais, kai gyvenimo būdas, jo reikalavimai ir ritmas visiškai pasikeitė, prasiplėtė ir tradicijos rėmai, atsivėrė naujų dvasinių krypčių bei metodų galimybės. Indijos ašramai tapo pasiekiami plačiai ieškotojų auditorijai ir net užsieniečiams.

Šiuolaikinis ašramas yra religinė bendruomenė, kurioje mokytojo pasekėjai jo prižiūrimi gyvena, atlieka dvasines savirealizacijos praktikas ir mokytojo pavestus darbus. Ašramas suteikia galimybę atsiriboti nuo pasaulietinio gyvenimo bei galimybę užsiimti įvairiomis jogos formomis, meditacijomis, religiniais ritualais ir giedojimais.

Tradicinis ašramas – dažniausiai ekonomiškai nepriklausoma bendruomenė, jos gyvenamoje, tvora aptvertoje vietoje yra:

• Salė, veranda, terasa ar kita aikštelė, kurioje mokytojas susitinka su mokiniais.
• Šventykla ar šventyklų kompleksas, kuriuose atliekami ritualai.
• Salė, sodas arba kambarys, kur atliekami satsangai, meditacijos, jogos užsiėmimai ir kitos praktikos.
• Socialinių bei techninių tarnybų pastatai: valgykla ir virtuvė, poliklinika ir ambulatorija, bendrabučiai arba viešbutukai, skaitykla ir biblioteka, prekybos centrai ir parduotuvės ir t.t.
• Priėmimo, registracijos bei apgyvendinimo tarnyba.
• Ašramo teritorijoje arba netoli jos gali būti muziejai, mokymo įstaigos (mokyklos, kolegijos, institutai), medicinos įstaigos, žemės apdirbimo ūkiai (sodai, fermos), sporto įrengimai (baseinai ir stadionai), mokytojo tėvų “samadhi”, bankai ir daug kitų dalykų, net oro uostai, geležinkelio stotys ar vandens uostai.

Kai kuriuose ašramuose egzistuoja tam tikra mokymo sistema, o kai kuriuose nėra jokios struktūros. Vienų taisyklės reikalauja, kad gyventumėte ašrame ir niekad jo nepaliktumėt, o kituose visiškai nėra galimybių apsigyventi.

Vienuose ašramuose reikalaujama kasdien dalyvauti bendrame darbe - karma joga, o kituose norima, kad mokiniai užsiimtų tik dvasinėmis praktikomis. Vieni atlieka tradicines induistų, budistų  ar krikščionių apeigas, kiti visiškai atmeta bet kokius ritualus, kaip nereikalingus.

Visi ašramai turi kai ką bendro: jų tikslas – duoti žmogui pirminį impulsą siekti savęs paties bei visos kūrinijos suvokimo, ir palaikyti šį procesą tolimesniame transformacijos bei savirealizacijos kelyje.

Prie nuolatinių ašramo gyventojų kai kada prisijungia paprasti pasauliečiai, pajutę norą kuriam laikui atsitraukti nuo pasaulio šurmulio. Žmonės visomis šeimomis iš gretimų gyvenviečių per šventes ateina į ašramą tam, kad atneštų ašramo gyventojams dovanų, kurias mokytojas laimina ir paskirsto savo mokiniams. Dovanojančiuosius mokytojas palaimina ant galvos dėdamas rankas, vibhuti (šventus pelenus) ir saldumynus. Po to dažniausiai guru sako trumpą kalbą ir šventė baigiasi bendru giedojimu. Bet būna ir taip, kad jis sustingęs meditacijoje laikosi tylos, ir jo rimties bei samadhi būsena turi persiduoti visiems dalyviams.

Kai guru miršta (“palieka kūną”), mokiniai paguldo jo kūną arba pelenus į specialų kapą, kuris vadinamas “samadhi” ir tampa šventa ašramo vieta. Pagal tradiciją prieš mirtį mokytojas paskiria savo įpėdinį, kuris po jo “išėjimo” tampa pagrindiniu ašrame. Jo pareiga tampa stebėti, kad ašrame būtų teisingai laikomasi tvarkos bei tuo, kad mokytojo mokymas būtų perteikiamas švariai, be iškraipymų.  Ašramas labai priklauso nuo dvasinio mokytojo, todėl pasitaiko, kad po guru mirties, neradus tinkamo įpėdinio, bendruomenė suyra.

Dvasinės ašramo praktikos

Kodėl žmonės važiuoja į ašramus? Ar tik tam, kad pamatytų mokytoją ar aplankytų vietą, kurioje gyveno meistras? Greičiausiai, kad tai ne tik smalsumas ir jų tikslas daug rimtesnis. Mokytojas ir jo ašramas – tai nuo įprastinio besiskiriantis, “kitas” pasaulis su savo vertybėmis ir pasaulio suvokimu, kuris duoda svarbiausią – impulsą pažinti save ir judėti savęs link. Tam, kad suprastum šio judėjimo koordinates ir girdėtum pats save, egzistuoja būdai, kurie leidžia lyg per mikrofoną daug kartų padidinti savo tikrojo “aš” balsą.

Šie būdaui vadinami dvasinėmis praktikomis arba sadhana. Jie padeda pereiti nuo išorinės kontempliacijos prie darbo su savęs realizacija bei vidine transformacija. Kiekvienas ašramas iš begalės įvairių praktikų išsirenka savo, tas, kurios prieinamiausios mokytojui. Bet kokiu atveju, atvykus į ašramą nereikia gaišti laiko: geriausia iš karto įsijungti į darbą. Tai leidžia greitai pasijungti į bendrai susikurtą “šviesos polių” ir gauti galimybę judėti link savo sąmonės taip, lyg draugai būtų paėmę ant savo pečių dalį jūsų naštos. Darbui naudojamos praktikos ir darbai buvo atrenkami ir atsijojami ištisus amžius. Pirminės nukreiptos į mūsų “beždžioniško proto” disciplinavimą, energetikos harmonizavimą bei blokų, vedančių į ligas, nuėmimą.

Tam naudojamos:

Džapa – meditacinė ilgalaikio mantrų ar dievo vardų kartojimo praktika. Tradiciniam budizme paprastai kartojama 108 kartus. Skaičiavimui naudojama džapamala arma mala (rožančius).

Malda – kreipimasis į vidinį Dievą. Nuo pasinėrimo į maldą gylio bei jos tarimo būdo priklauso koncentracijos ir atsiribojimo nuo pasaulio lygis. Malda mobilizuoja savas dvasines, o kartais ir fizines galimybes. Panaši praktika yra mantrų kartojimas.

Mantra – tai šventas žodis (ar žodžiai) arba užkeikimai. Mantra padeda pasiekti prisijungimo prie tam tikros išorinės energetikos būseną. Tariant mantrą sukuriama vibracija, per kurią iš Kosmoso pradeda tekėti ją atitinkanti energija. Šios praktikos metu gali būti atliekamos įvairios mantros, ir kiekvienas ašramas turi savo mantras, susijusias su konkrečiu mokytoju ir ašramu.

Bhadžanos – dvasiniai giedojimai, dažniausiai tai vedų himnų, garbinančių įvairias Dievo apraiškas, giedojimas. Jos gali būti skirtos įvairioms religinėms tradicijoms, dievų ir deivių bei jų vaikų vardams, pranašams, šventiesiems, guru ir t.t., kurie išreiškia visur esančio Absoliuto įvairumą. Įsijungimas į šią praktiką duoda energijos prisipildymo bei palaimos būseną. Bhadžanos dažniausiai ne individuali, bet bendra grupinė praktika.

Darbas – ašramo gyvenimo dalis. Tai darbas bendram tikslui, jis vadinamas seva (tarnavimas) arba karma joga (t.y. veiklos, darymo, darbo joga). Ašrame visada daug darbų: tvarkymas, maisto gaminimas, darbas sode ir darže. Kai kuriuose ašramuos laukiama, kad net svečiai dirbtų – kelios darbo valandos laikomos dvasine praktika.

Tyla – viena iš seniausių dvasinių praktikų. Daugelis iš labiausiai gerbiamų Indijos guru, tokių kaip Ramana Mahariši, Meher Baba ir daugelis kitų, visiškoje tyloje praleido metų metus. Tyla dažniausiai skiriama kaip protą raminanti bei padedanti suvokti savo tikrąją esmę priemonė. Kai kiriuose ašramuose tai sistemos dalis.

Meditacija – verčiama kaip mąstymas. Meditacijos būsenos neįmanoma aprašyti, bet ji gali ateiti, jei jos ieškosite. Tai būsena “čia ir dabar”. Ji neturi nieko bendro su užmerktomis akimis lotoso pozoje sėdinčio žmogaus įvaizdžiu. Meditacija priklauso nuo vidinio prabudimo bei gyvenimo sąmoningumo, bet ne nuo jūsų pozos. Dažnai meditacijoje naudojama mantra.

Joga – jogos praktikos yra fizinės, psichinės ir dvasinės harmonizacijos bei žmogaus galimybių praplėtimo metodų sintezė. Fiziniam lygyje – tai specialūs pratimai (asanos), psichiniame – individualios praktikos proto nuraminimui, norų bei jausmų kontrolei, dvasiniame – metodiškas žinių apie savo tikrąjį “aš” plėtimas. Jogai priklauso ir pranajama – kvėpavimo kontrolė, viena iš pagrindinių darbo su kūnu ir sąmone dalių.

Satsangas – nuo sanskrito sat (tiesa) ir sang (komunikacija) – reiškia “tikrasis bendravimas” arba “išminčių bendrija”. Tai tradicinė ašramo praktika. Tai gali būti individualus bendravimas su tiesa (esme) skaitant šventus raštus, bet dažniausiai tai grupinis pokalbis ar lekcija.

Vegetarizmas yra beveik visų ašramų priimats gyvenimo būdas, susijęs su sąmoningu gyvūlinio maisto atsisakymu, kuris remiasi ahimsos (neprievartos) principu.

Ritualai ir apeigos

Daug amžių gyvuojantis induizmas didelį dėmesį skiria įvairioms apeigoms ir religinėms ceremonijoms. Daugeliui ašramų lankytojų teks dalyvauti tokiuose ritualuose. Viena labiausiai paplitusių apeigų yra pudža.

Pudža – tai Dievo pagerbimo ritualas. Ašrame yra altorius ar speciali patalpa, kur yra šventos statulos (murti) arba mylimų dievų ir guru atvaizdai, prie kurių atliekama pudža. Čia niekad negęsta ugnis, o tekant saulei čia prasideda ceremonija, kurią atlieka šventikas – brahmanas arba pudžari.

Pudža kiekvienam jos dalyviui yra neteisingų poelgių, žodžių ir minčių išpirkimo ritualas bei apsivalymas ugnies ir aukos pagalba. Šis ritualas turi būti atliekamas su visišku atsidavimu ir nuoširdumu – nes juk savęs neapgausi, o ir Dievas jumyse viską mato.

Įvairių religijų pasekėjai ant galvos, o kartais ir ant kūno turi specialius spalvinius ženklus. Pavyzdžiui, šivaistai ant kaktos piešia tris baltas horizontalias linijas, o vaišnavai – baltą ženklą, panašų į lotynišką B, vertikaliai perbrauktą raudona linija. Ant kaktos tarp antakių, “trečiosios akies” vietoje pelenais arba kum-kumu piešiamas taškas. Šį ženklą (tika, tilakas, bindu) galima suprasti kaip apsaugą.

Induizme šventais laikomi medžiai (banjanas, tulasi ir pipalas), eilė gyvūnų – beždžionės, gyvatės, o taip pat šunys, susiję su Šivos kultu, ir karvės, įkūnijančios Žemę.

Bet pagrindinis daugelio ritualų ir apeigų tikslas – pagalba žmogui susijungti su vidiniu Dievu, kai apvalius save nuo norų ir nuraminus protą, žmogus gauna savo vidinio dieviškumo suvokimo būseną.

Buvimas ašramuose

Patogumai

Apgyvendinimas įvairiuose ašramuose sprendžiamas skirtingai: vienuose bendrabučiai ir svečių namai (atskiri namukai) gali būti komfortiškesni už kai kuriuos indiškus viešbučius, o kitur tai tik tušti kambarėliai – celės. Kai kuriuose ašramuose yra bendri (atskirai vyrų ir moterų) miegamieji, o kitur yra atskiri kambariai 2-4 žmonėms. Ašramas dažniausiai suteikia lovą ar čiužinį, rečiau patalynę ir pagalves.

Maistas

Maistas visada vegetariškas, nesvarbu - puikus ar vidutiniškas, bet visada gausus, šviežiai paruoštas ir švarus. Jį ruošia patys mokiniai, labai kruopščiai, su meile, gamindami maistą kalba mantras arba gieda bhadžanas. Dažnai ašramuose yra europietiškos valgyklos, kuriose vyriausias virėjas – europietis, ruošiantis įprastus patiekalus, tik be mėsos, žuvies ir kiaušinių.

Rūbai

Rengtis ašrame reikia kukliai ir praktiškai. Rūbai turi būti patogūs, tinkantys ne tik ilgalaikei meditacijai, daršanai arba satsangui, bet ir darbui virtuvėje ar sode. Čia vyrams ir moterims labai tinka pendžabi – kostiumas iš plačių ilgų kelnių bei ilgų marškinių – tunikos. Reikia stebėti, kad rūbai nuolat būtų švarūs ir tvarkingi.

Mokestis

Daugelyje ašramų mokestis už gyvenimą bei maistą neimamas, bet tada iš lankytojų laukiama savanoriškų aukų. Kai kurie ašramai užsiima labdara: išlaiko medicinos ir mokymo įstaigas, prieglaudas ir pan.

Etiketas

Tradiciškai priklauso (bet nėra būtina) nunešti guru arba mokytojui nedidelę dovaną: vaisių, gėlė, saldumynų. Dažnai guru tuoj pat palaiminęs išdalina šias dovanas kaip prasadą (Dievo palaimintą maistą).

Pasekėjai ir mokiniai dažnai savo pagarbą ir ištikimybę rodo per padanamaskarą, nusilenkdami prieš mokytoją ir liesdami jo ar jos pėdas galva arba rankomis. Bet pasveikinti mokytoją galima ir sudėjus rankas kartu kaip maldai. Visgi, nuoširdumas ir teisingumas bendraujant su mokytoju labiau vertinamas už bet kokį išraiškingą pagarbą.

Kartais visame ašrame reikalaujama vaikščioti tik basomis. Daugelyje ašramų praktikuojama kontempliatyvi atmosfera, padedanti panirti į save, ir nėra palaikomas garsus bendravimas. Fotografuoti vienuose ašramuose leidžiama, kituose – ne.

Bendraviamas

Jei ašrame yra mokytojas, atsiranda galimybė betarpiškai su juo ar ja pabendrauti. Tai gali būti daršana, kai mokytojas pasirodo šalia ištikimųjų, ir tai jau savaime laikoma palaiminimu, satsangu arba dvasiniu bendravimu, turinčiu paprastą paskaitų ar atsakymų formą, arba audiencija – personalinis interviu.

Atvykus į ašramą nereikia užsiimti mokytojo privalumų ar trūkumų ieškojimu – pirmiausia jų reikėtų paieškoti savyje.