KELIAUTOJŲ LAIKU BENDRUOMENĖ DAMANHUR

 Šiaurės Italijoje, 60 km nuo Turino, Alpių priekalniuose yra Damanhuro bendruomenė. Damanhur („Goro būstas“, Goras – Dangaus dievas egiptiečių mitologijoje) – ne itališkos kilmės pavadinimas: taip vadinosi senovinis miestas Egipte. Pasakojama, kad šiame mieste egzistavo požeminė šventykla, kurioje buvo saugoma daugelis paslapčių ir išmintis, kurios iš kartos į kartą  mokydavosi Egipto žyniai. Italų bendruomenė taip pasivadino neatsitiktinai – jos širdis ir perlas yra požeminė šventykla, graži netgi pačiam pretenzingiausiam skoniui, sukrečianti jausmus iki ašarų, tokia paslaptinga ir didinga. Bet apie šventyklą truputį vėliau.

Apie bendruomenę ir jos gyvenimą.

Viskas prasidėjo 1975 metais. Turino gyventojas, kvantinės fizikos specialistas, Oberto Airaudi (dabar jis vadinamas Vanagu, Goro dievo garbei) sumanė pastatyti šventyklą kalnų gelmėse. Nuo dešimtųjų gyvenimo metų Airaudi periodiškai aplankydavo vizija: nuostabi šventykla ir aplink ją taikoje vienas su kitu ir su pačiu savim gyvenantys dvasingi žmonės.

Oberto Airaudi kitaip žinomas kaip Vanagas (angl. Falco)

Žmonijos šventyklos statybos prasidėjo 1978 metų vieną rugpjūčio šeštadienio naktį. Oberto Airaudi ir dar 10 bendruomenės žmonių sėdėjo ant kalvos prie laužo. Jie kalbėjo apie neįprastos šventyklos statymą kalno gelmėse. Staiga jie pamatė labai lėtai krentančią ryškią žvaigždę. Tai buvo geras ženklas ir bičiuliai tučtuojau pradėjo kasti pirmą koridorių į kalno gelmes.

Pamainomis po du žmones keisdamiesi kas 4 valandas jie kasė 15 metų naudodami tik kastuvus ir kirstuvus. Šventyklos kūrimas buvo saugomas griežtoje paslaptyje, nes nebuvo oficialaus leidimo statyboms vykdyti. Žmonija apie šventyklos egzistavimą sužinojo tik 1992 metais. Buvęs bendruomenės narys Filippo Čerutti padavė Damanhurą į teismą. Vietinės valdžios atstovai atvyko į Damanhurą kartu su policija. „Jei jūs mūsų neįleisite, mes imsim dinamitą ir viską čia susprogdinsime!“ – pasakė tvarkos sargai, bet, kai pateko į požemį, jie buvo taip sukrėsti, jog negalėjo pasakyti nei žodžio. Vidrakko miestelio valdžia išleido įsaką apie šventyklos sugriovimą, tačiau bendruomenės nuomonė palaikė Damanhurą, be to dauguma dailininkų ir mokslininkų užstojo šventyklą. Ji nebuvo sugriauta, o statybos tęsiasi iki šių dienų.

Įėjimas į požeminį Damanhurą yra šiame name

Pasak Vanago ir jo bendražygių, Valčiuselos slėnis pasižymi ypatingomis energetinėmis sąvybėmis. Čia yra pati didžiausia pasaulyje mineralų sankaupa. Be to, damanhuriečiai mano, kad būtent šioje vietoje susikerta keturios sinchroninės linijos – savotiški energijos kanalai, tekantys per visą planetą ir sujungiantys ją su visata. Šiom linijom perduodamos mintys ir idėjos, jomis galima nustatyti ryšį su bet kuria Žemės vieta. Tokios horizontalių ir vertikalių sinchroninių linijų susikirtimų (kurios sudaro energetinį mazgą) vietos Žemėje tik dvi – Tibete ir slėnyje, kur pastatytas Damanhuras. Ir būtent ten glūdi savotiški koridoriai, pro kuriuos galima atlikti keliones laiku, kuo damanhuriečiai karts nuo karto ir užsiima. 

Damanhuriečiai tiki žmonijos dieviškąja prigimtimi, ir dar labiau – jo dieviškumu: pradžioje egzistavio 9 dievybės, viena iš jų – Žmonijos dievybė – susijungė su materija ir suskilo kaip magiškas veidrodis į daugybę dalelių. Taip ir atsirado gyvoji ir negyvoji gamta, augalų, gyvūnų ir žmonių pasaulis. Dievybė „suskilo“ tam, kad praėjusi maksimalų įvykių ir reiškinių įvairumą, ji vėl susijungtų į vientisą visumą. Žmonės, vieni išmintingiausių mūsų pasaulio būtybių, atlieka ypatingą vaidmenį šiame kosminiame procese – tik jie gali gyventi maksimaliai įvairiapusišką gyvenimą. Bet, deja, jie taip pat sugeba sukurti ir didžiausią nuobodybę bei egzistavimo vienodumą. Damanhuriečiai tiki, kad jų bendruomenei skirtas svarbus vaidmuo didžiąjame įvairovės kūrime – įvairių pasaulių bei laikų jungimas.

Bendruomenė gyvena šeimomis. Šeima – tai nedidelė, 15-20 žmonių komuna, turi savo biudžetą. Damanhuro šeima, tai ne giminės, o įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir veiklos žmonės, šeimyninės poros ir nevedę. Gyvena savo name, kiekvienas turi po kambarį. Name yra bendras svečių kambarys, virtuvė ir pagalbinis ūkis. Dauguma damanhuriečių turi savo verslą, bet kiekvienas iš jų atiduoda tam tikrą dalį pajamų šeimai. Oficialus bendruomenės pavadinimas – Damanhuro federacija. Ji turi savo konstituciją, sostinę (Damilio kaimelis), savo monetą – „kreditą“, kuris lygus eurui.

Bendruomenėje vaikų mažai, bet ji turi vaikų darželį, mokyklą. Dauguma vaikų, gimusių Damanhure, suaugę nusprendžia palikti bendruomenę, išeina į paprastą pasaulį. Beveik visi bendruomenės gyventojai turi dvigubus vardus: vardas – kokio nors gyvūno pavadinimas, o pavardė – augalo pavadinimas: pavyzdžiui, Haskis Vanilija (haskis - šunų veislė, o vanilija – augalas).

Apie metus laiko bendruomenėje išgyvenęs damanhurietis pradeda vardo pakeitimo procesą. Vardo išrinkimas užima ištisus mėnesius ar netgi metus. Besirinkdamas vardą damanhurietis įsiklauso į savo jausmus, sapnus, intuiciją ir randa ženklų, kurie veda jį prie jo tikrojo naujojo vardo.

Šventykla po žeme.

Požeminė Damanhuro šventykla vadinama „Žmonijos šventykla“. Nors ji ir yra vientisa struktūra, bet susideda iš daugybės halių, kurios yra skirtos įvairioms religijoms arba maginėms temoms, todėl naudojamas “šventyklos“ terminas. Šventyklų kompleksą sudaro: Melynoji šventykla, Vandens halė, Sferų halė, Veidrodžių halė, Metalų halė, Žemės halė, Labirintas.

Žmonijos šventyklų struktūra.

Žmonijos šventyklose kiekviena architektūros ir interjero detalė tiksliai atitinka senovinį formų ir proporcijų kodą. Kiekvienai šventyklų halei skirta savoji magiškoji funkcija, ir visas šventyklinis kompleksas sudaro praktinį 23 metų dvasinių paieškų priedą. Šventyklos – tai trimatė knyga, kurią galima „perskaityti“ taip, kaip gali būti „perskaitytos“ piramidės arba katalikiškos katedros. Požeminės šventyklos, prižiūrimos dailininkų ir inžinierių, buvo statomos 18 metų. Jos susideda iš 6-iuose lygmenyse išdėstytų halių, kurias jungia šimtai metrų koridorių. Vidinių šventyklų patalpų tūris sudaro apie 6000 kubinių metrų, o jų aukštis, nuo giliausiojo iki aukšiausiojo taško – 70 metrų. Žmonijos šventyklą dydžius galima palyginti su 11 aukštų namu.

Žemės halė

 Statybose buvo naudojamas vienintelis mechaninis įrankis - skeliamasis kūjis. Kalno viduje iškalta šventykla panaši į ją iškalusio žmogaus vidinę šventyklą. Žmogus / Žmonija yra dvasinio ir materialaus pasaulio dalis. Žmonija yra ir tiltas tarp įvairių realybių, taip pat ir šventyklos yra tiltas tarp aukštųjų Jėgų ir Žemės, tarp Žemės ir jos gyventojų.

Veidrodžių halė.

Dailininkai, kurie sukūrė vidinę šventyklų apdailą, naudojo daugybę praeityje naudotų technikų, kurios yra pamirštos mūsų laikais. Tai akmens ir stiklo mozaika, stiklas išpaišytas auksu ir Grisaille (meno technika, kur darbas atliekamas naudojant vienos spalvos skirtingus atspalvius; dažniausiai tai pilka spalva), katedrinis ir spalvotas stiklas, freskos, skulptūros iš marmūro bei akmens. Išpaišytas paviršius apima daugiau negu 800 kvadratinių metrų, o mozaika dengia beveik 450 kvadratinių metrų grindų ir sienų.

 Kelionės laiku.

Damanhuriečiai mano, kad jų šventykla yra energijos šaltinis laiko kelionėms atlikti. Damanhuriečiai praktikuoja spiralių meną, kitaip vadinamą „selfika“. Spiral?ė tipo konstrukcijos, keistokos ir įvairios, labai mažos ir gigantiškos, kuriamos tam, kad tarnautų kaip būstas ir namai Kitos Pusės Jėgoms. Kai viena iš tokių Jėgų „įsikuria“ tokioje spiralėje, ši tampa stiprių energijų šaltiniu. Šventyklos grindyse ir sienose paslėpta daugiau negu 300 tonų tokių spiralinio tipo energetinių grandinių. Vienoje šventyklos halėje yra damanhurietiška „laiko mašina“.

Patys damanhuriečiai vadina ją „temporaline (lot. tempus – laikas) kamera”. Ši konstrukcija labai mažai primena mašiną. Ją sudaro nedidelis, apie 30-40 kvadratinių metrų pločio kambarys, nuo kurio lubų iki pat grindų leidžiasi 50 cm diametro stikliniai, alcheminių skysčių pripildyti vamzdžiai, kurių viduje įdėtos minėtos spiralės. Šie vamzdžiai (atstumas tarp vamzdžių apie 50 cm) išdėstyti ratu ir sudaro savotišką pavėsinę. Kai keliautojas laiku užeina į šią pavėsinę, atliekami kažkokie magiški veiksmai, kurių prasmė niekam neaiški, ir keliautojas, kaip yra teigiama... išnyksta. Ir štai jis jau ateityje arba praeityje. Damanhure, keliautojai laiku nieko nepasakoja apie tai, ką matė ateityje ar praeityje, nes teigia, jog po grįžimo jie nieko nepamena. O labai gaila....

Damanhuriečiai teigia, kad ilgamečių magijos, alchemijos, teorinės fizikos tyrinėjimų dėka jie gali keliauti laiku. Damanhurietiško mokslo sritis, tirianti laiką ir galimybę keliauti jame, vadinama „Ezoterine fizika“. Oberto Airaudi žodžiai galbūt truputį padės suprasti (o galbūt dar labiau supainios) damanhuriečių kelionių laike teorinius pagrindus:

„Įsivaizduokite, kad egzistuoja teorija, aprašanti visatą, kuri susideda ne iš materialių dalelių o iš krypčių, vektorių. Aš sakau apie laiką: mes pasinėrę į jo srautą, ir jis neša mus link ateities, tuo pačiu metu kitos dalelės judės link dabarties arba praeities. Jeigu mes paimsime medinį kubą ir užrašysim skirtingas jo dimensijas ant skirtingų kraštinių – „tai – ilgis, tai plotis...“ – kai mes tik pasuksime kubą mūsų atžvilgiu jos pasikeis, ir tada „aukštis“ taps „ilgiu“, t.y. dabartinė aukštuma taps ilguma ir t.t. Juk trimačio kūno atžvilgiu stebėtojo padėtis nusako „aukštojo ir žemojo“, „ilgojo ir trumpojo“ reikšmes. Pakeiskime žodžius „aukštis“, „ilgis“ ir „plotis“ į „ateitis“, „praeitis“ ir „dabartis“. Temporalinė kamera – tai sistema, „keičianti kubo briaunų kraštines“, tam, kad atidarytų stebėtojui-keliautojui kitas kryptis laiko sraute.“

Dabartinis žmogus, užsiėmęs  tokiais „ne šio pasaulio” dalykais kaip mistika, astrologija, bendravimu su Kitos Pusės galiomis, dažnai patiria jausmą, kad jo veikla siejasi su maloniom, bet tuščiom fantazijom, kurios yra nesusijusios su realiu, apčiuopiamu, fiziniu pasauliu. Kažkuo tos fantazijos panašios į namuose po lempos šviesa puskubilyje išaugusiu medžiu, nemačiusio nei tikrosios dirvos, kurioje gyvena vabzdžiai ir žvėreliai, neišbandžiusio nei vėjo, nei lietaus, nei sausros. Tai tiesa, bet kokios slaptos žinios siekia pasireiškimo fiziniame pasaulyje, joms ankšta mūsų smegenų puskubilyje, jos siekia išryškėti realybėje – ritualų, apeigų, šventyklų, sakralinių daiktų ir erdvių realybėje. Galbūt, Damanhuro egzistavimo tikslas ir esmė yra slaptojo pasirodymas fiziniame pasaulyje, šventų erdvių sudaryme. Šios Damanhuro sukurtos sakralinės erdvės – požeminė šventykla, miškas, meditaciniai labirintai – atrodo tikroviškos ir nesumeluotos...

Video iš Damanhuro