Biblijoje yra minimos septynios angelų rūšys, ir visos jos vadinamos ne rūšimis, bet chorais. Kaip įdomu. Choras juk yra bendruomenė, kuri gieda, o tai reiškia „dirba gerkle“. O juk ezoterikoje angelas - tai dvasinė būtybė, kurios pagrindinis ir centrinis energetinis centras yra Višudha arba gerklės čakra. Biblijoje angelai ne tik gieda šlovindami Dievą, bet ir perduoda žmonėms Aukščiausiojo valią. Nors tuo šių būtybių veikla ir nesibaigia.

Angelas, ezoterikos supratimu, neturi Muladhara (šaknies) čakros, todėl jo neriboja materija, jis neturi fizinio kūno. Taigi, angelas yra aukštesnė ir tobulesnė už žmogų būtybė. Žmogaus centrinis energetinis centras yra Anahata arba širdies čakra. Todėl tobulas žmogus turėtų vadovautis besąlygine meile bei širdyje gyvenančiu išmintingu protu. Angelas – tai būtybė, kuri išlipo iš žmogiško kailio ir tapo tobulu Dievo valios vykdytoju. Dievas mąsto, o angelas tą pačią akimirką tampa Jo minties realizacija.

Krikščioniškoj tradicijoj Dionizas Tariamasis sako: “Šventraštis angelų skaičių išreiškia tūkstančių tūkstančiais, padaugindamas ir pakartodamas tuo metu žinomus aukščiausius skaitmenis, tuo parodo, kad dvasinių būtybių skaičiaus mums neįmanoma suprasti. Tiek daug yra dangiškų protingų būtybių, kad jos visiškai viršija mūsų materialių skaičių menką ir ribotą eilę.“

Jei žmones sąlyginai galime rūšiuoti kastomis, angelus krikščioniška tradicija rūšiuoja chorais. Kiekvienas choras turi savo ypatybių, vienijančių savo narius, nors kiekvienas angelas yra unikalus ir savo savybėmis kitoks nei kiti to paties choro angelai. Biblija labai mažai, bet visgi užsimena apie angelų hierarchiją ("Visos kūrinijos pirmagimis, nes Juo (Jėzumi) sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,- visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Ir Jis yra kūno - bažnyčios galva. Jis - pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų..." (Kol 1:15-18).

Tiesiog ANGELAI

Tai žemiausio hierarchinio choro nariai. Jie skiriami kiekvienam žmogui, kad saugotų nuo bet kokio blogio. „Jis davė savo angelams įsakymą apie tave, žmogau, saugoti tave visuose tavo keliuose“ (Ps. 90,11). Žodis angelas yra iš graikų kalbos angelos, kuris reiškia pasiuntinį, žinių perdavėją. Taigi, dvasiniame pasaulyje gali būti įvairiausių dvasinių būtybių, bet tik tas, kurias Dievas siunčia į materialų pasaulį, pas žmones perduoti kažkokią žinią ar atlikti kažkokį darbą, galime vadinti angelais. Pavyzdžiui Mozei, vedusiam izraelitus į pažadėtąją žemę, Viešpats sako: „Mano angelas eis pirma tavęs“ (Iš. 32,34).

Biblija teigia, kad nėra mūsų pasaulyje nieko, kas nebūtų saugoma specialaus angelo. Kiekvienas žmogus ar kitas gyvis, kiekviena knyga, gamtos reiškinys ar net pats veiksmas turi savo anegelą. Ir tai neturėtų stebinti, nes prisiminkime, kad angelas yra tarpininkas tarp Dievo ir mūsų materialaus pasaulio. Taigi, angelas kaip nervinė ląstelė, kuri perduoda informaciją iš centro į periferiją ir atgal. Tai nuostabioji Višudha, kuri per kaklą palaiko kūno ryšį su smegenimis.

Toliau pagal krikščionišką hierarchiją sektų archangelai, bet juos aš palikčiau pabaigai, nes pats jų pavadinimas arch-angelai, liudija, kad jie yra aukščiau angelų arba aukščiausi angelai.

GALYBĖS

Tai angelai, anot Biblijos, globojantys žmones, kurie ima žengti galios keliu. Krikščioniškoje tradicijoje manoma, kad galybės saugo tuos, kurie pradeda eiti dvasingumo keliu, kurie nusigręžia nuo nuodėmės, kurie imasi askezės. Rytiečių tradicijoje taip pat yra manoma, kad askezė sustiprina tam tikras savybes, t.y., suteikia tam tikrų galių. Pvz., jei laikytis tylos praktikos, žmogaus žodžio galia sustiprėja ir jo aplinkiniai ima klausytis kaip pranašo ar mokytojo. Taigi galima manyti, kad askezės besilaikantys žmonės yra globojami atitinkamų angelų, kurie padeda įgyti tam tikrų galių. Kadangi šie angelai globoja aukštesnės sąmonės žmones, logiška būtų manyti, kad jie patys savo kastų hierarchijoje yra aukštesnės būtybės už paprastus angelus.

VALDŽIOS

Krikščioniškoje tradicijoje šie angelai globoja kunigus, ypač tuos, kurie turi didelę valdžią žmonių sieloms. Reikia manyti, kad visi dvasiniai lyderiai turi po tokį angelą, kuris stiprina savo globotinio valdžią. Kadangi angelai globoja ir pasaulietines gyvenimo sritis, matyt, visi žmonės, turintys vienokią ar kitokią galią valdyti (įvairūs vadovai, valdininkai) yra prižiūrimi stipresnio ar silpnesnio valdžios angelo.

KUNIGAIKŠTYSTĖS

Terminas krikščioniškas, susijęs su žodžiu „kunigas“, todėl katalikiškose bendrijose šio angelo paskirtis globoti konkrečios parapijos žmones (jau ištisą bendruomenę, o ne vieną individą), padėti jiems laikytis tos bendruomenės normų, atlikti reikiamas apeigas.

VIEŠPATYSTĖS

Šie angelai globoja dvasios žmones, nešančius tikėjimą, atliekančius misionierišką veiklą. Jų ir pavadinimas kilęs nuo žodžio Viešpats. Jie lydi aukšto pašaukimo žmones, kurie kuria dvasines bendruomenes, vienuolijas, logiška būtų manyti, kad ir ašramus. Viešpatystės globojami asmenys dega noru pasakoti apie Dievą, ir tą norą šie angelai stiprina palaikymu, įvairiais ženklais. Jie įtakoja Dievo suvokimo evoliuciją.

SOSTAI

Tai angelai, kurie globoja mūsų pasaulio karalystes, valstybes, įvairias bendruomenes, kurios pavaldžios vienam asmeniui, vienam, sėdinčiam soste. Šie angelai saugo valdovus ir bendruomenių aukštesniuosius, kad šie palaikytų ryšį su Dievu ir vykdytų Jo valią. Ezoteriniais terminais Sostus galėtume vadinti Egregorais, kurie apjungia mažesnių ar didesnių bendrijų narius vienai veiklai, vienam siekiui, kurį koordinuoja tos bendrijos lyderis.

Kunigaikštystės, viešpatystės ir sostai aiškiai skiriasi nuo paprastų angelų ir aukščiau už juos esančių serafimų bei cherubinų. Gal tai vidurinioji angelų kasta, ezoterikoje galėtų būti vadinama egregoru.

CHERUBINAI

Pagal Bibliją, cherubinai yra Dievo sosto nešiotojai ir sargybiniai, taip pat šventų vietų ar daiktų sergėtojai. Jų pavadinimas siejamas su asirų, persų ir egiptiečių vartotu žodžiu „kurib“ arba „karib“, kuriuo jie vadino dievus gynėjus arba šventų vietų saugotojus. „Išvaręs Adomą, Dievas pastatė ties linksmybės Rojumi cherubinus su liepsningu ir švytruojančiu kalaviju, kad sergėtų kelią prie gyvybės medžio.“ (Pr. 3,24). Taip pat du iškalti cherubinai sergėjo Sandoros skrynią.

Pranašas Ezekielis savo knygos dešimtajame skyriuje aprašo cherubinus kaip Dievo sosto nešėjus. Štai keletas ištraukų: visas jų kūnas, kaklas ir rankos, ir sparnai buvo pilni akių. Kiekvienas turėjo po keturis veidus (žmogaus, liūto, jaučio ir erelio) ir kiekvienas po keturis sparnus, o po sparnais buvo žmogaus rankos pavidalas. Žinoma, šis aprašymas daugiau simbolinis nei materialus, o šių simbolių prasmės geriausiai būtų atskleistos žydų kabalos mokslo.

SERAFIMAI

Tai aukščiausios angelų hierarchijos atstovai. Jų pavadinimas hebrajų kalboje reiškia „degti“. Taigi, serafimai yra ugniniai Dievo angelai, kurie dega dieviška meile. Jie yra arčiausiai Dievo, jie artimiausi Jo tarnai, kurių pagrindinė veikla, kaip mums, žmonėms, atrodo, giedoti apie tai, koks didis yra Kūrėjas.

Biblijoje pranašas Izajas sako: „Aš mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste... Serafimai stovėjo ties juo. Kiekvienas jų turėjo šešis sparnus: dvejais jie dengė savo veidą, dvejais dengė savo kojas, ir dvejais sklandė. Jie šaukė vienas kitam ir sakė: Šventas, šventas, šventas Viešpats, kareivijų Dievas; visa žemė pilna jo garbės“.

Pagal tą patį pranašą Izają, serafimai savo ugnimi išdegina nuodėmes. Izajas jautėsi nevertas regėti Dievo veido ir girdėti angelų dainavimo. Serafimas žėrinčia ugninga anglimi palietė jo lūpas ir tarė: „Štai šitai palietė tavo lūpas, tavo neteisybė atimta, ir tavo nuodėmė nuplauta“.

Žinoma, visus biblinius motyvus turime vertinti atsargiai, ypač tas vietas, kur kalbama apie aukštesnius pasaulius, kurių nesame pajėgūs suvokti.

Cherubinai ir Serafimai yra aukščiausios kastos angelai, esantys arčiausiai Dievo. Atrodo, kad jų pagrindinė pareiga saugoti ir palaikyti dievišką erdvę deramoje švaroje, pagarboje ir šlovėje.

ARKANGELAI

Tai ypatingi Dievo valios žmonėms perdavėjai. Jie Biblijoje pasirodo tik ypatingais atvejais. Krikščioniškoje oficialios Biblijos diktuojamoje tradicijoje žinomas tik vienas arkangelas – Mykolas, ir dar du - Gabrielius ir Rapolas – tradiciškai laikomi tokiais, nors teologai teigia, kad arkangelų yra daug milijonų. Ir kiekvienas jų yra atskira savarankiška asmenybė, turinti vardą.

Mykolą (Mi-ka-El, hebrajų k. „Kas kaip Dievas“) pranašas Danielius mini kaip žydų tautos globėją, galingą karvedį. Šv. Jono Apreiškimo knygoje Mykolas minimas kaip angeliškos kariuomenės vadas kovoje prieš Šėtoną ir jo angelus. Yra manančių, kad šis angelas priklauso aukščiausiai Serafimų ar Cherubinų angelų kastai, bet juk šių chorų angelai veikia tik danguje, vadinasi arkangelai yra kitokie, nes jie veikia žemėje.

Gabrieliaus (hebrajų kalboje jo vardas reiškia Dievo galybę) pasirodymai šventraštyje visada susiję su Išganytojo atėjimu. Pranašas Danielius pasakoja, kaip Gabrielius atrodo: „apsivilkęs drobiniais, o jo strėnos buvo sujuostos tikriausiu auksu. Jo kūnas buvo kaip chrizolitas, jo veidas spindėjo kaip žaibas, jo akys žibėjo kaip švyturiai, jo pečiai ir jo kūnas iki kojų buvo panašus į žėrintį skaistvarį, o jo žodžių garsas buvo kaip daugybės balsas“ (Dn. 10.5-6). Gabrielius praneša Zakarijui, kad jam gims sūnus – Jonas Krikštytojas, o Marijai – kad jai gims Dievo Sūnus. Jis sustiprina Jėzų, besimeldžiantį alyvų darželyje, jis nurita akmenį nuo jo kapo, Velykų rytą praneša pasauliui apie Kristaus prisikėlimą.

Rapolas (Rafa-El, herbrajiškai reiškia „Gydo Dievas“) yra dieviškas gydytojas. Jis veikia Tobijo knygoje kaip angelas, kuris pagydo Tobiją ir išvaduoja jo sūnaus žmoną nuo piktosios dvasios. Jis apie save sako: „Aš esu angelas Rapolas, vienas iš septynių, kurie stovime Viešpaties akivaizdoje“. (Tobijo 12.15). Tie septyni pagal Tobito 12.15 – Mykolas, Gabrielius, Rapolas, Urielis, Zacharielis, Orielis, Samsielis. Bet apie likusius archangelus kalba tik apokrifinės knygos, kurių katalikybė oficialiai nepripažįsta. Ir galima suprasti, kodėl. Pavyzdžiui yra manoma, kad Urielis atnešė į žemę dieviškąją discipliną – alchemiją, kad jis davė žmogui Kabalą.

Biblija duoda labai mažai žinių apie aukštesnių pasaulių būtybes. O dar mažiau mini jų vardus. Be arkangelų yra minimi puolusio angelo vardai – Šėtonas (Satan – išvertus priešininkas), Liuciferis (išvertus šviesos nešėjas). Manoma, kad jis buvo aukščiausių angelų kastų (Serafimų ar Cherubinų) atstovas. Krikščioniška tradicija teigia, kad Dievas sukūrė visą pasaulį gerą, bet paliko savo kūriniams pasirinkimo laisvę. Ir taip iš tos laisvės atsirado angelų, kurie puolė arba tapo priešininkais. Nors atrodo, kad šį pasirinkimą reikėtų suprasti šiek tiek kitaip, nei įprasta. Atrodo, kad Dievas leido kiekvienam pasirinkti, kurioje šachmatų lentos pusėje jie nori būti. Ir abi pusės yra vienodai vertingos ir reikalingos.

Kas verčia taip manyti? Aukščiausi krikščionybės autoritetai neleidžia burnoti prieš blogio angelus, nes ir jie yra Dievo kūriniai. Burnojimas prieš juos rodytų nepagarbą Dievui. Be to, Bažnyčia velnio apsėdimus vertina pakankamai palankiai, teigdama, kad apsėstas velnio žmogus ir to reiškinio liudininkai atliekant egzorcizmo seansus ir išvarant demoną iš nukentėjusiojo gauna paliudijimą, kad Dievas yra didis. Tokie atsitikimai tik stiprina tikėjimą Dievu.

Angelų žodynai, sudaryti pagal apokrifinius krikščionybės raštus bei įvairias magines knygas, mini šimtus šviesos ir tamsos angelų vardų. Teigiama, kad kiekvienas angelas turi savo vardą.

ANGELŲ SĄVYBĖS

Nekūniškumas. Šv. Augustinas sako, kad angelai turi eterinius kūnus. Jei laikytis teorijos, kad visos būtybės sudarytos iš septynių čakrų, o angelo centrinė čakra yra Višudha (gerklės), tai jo pirmoji čakra ir būtų Svadhisthana, kuri išreiškia būtybių eterinį kūną. Pagal Augustiną, tik Dievas neturi jokio kūno, tik jis yra visiškai gryna dvasia. Angelo kūnas toks, lyg būtų sudarytas iš oro, švelnus ir retas. Bekūniškumas atima visas mūsų pasaulyje suvokiamas išvaizdos savybes: angelai negimsta, neauga, nesensta, nemiršta. Jie nei jauni, nei seni, jie nei vyrai, nei moterys, nei žemi, nei aukšti, jie neturi šeimų. Šventraštyje Kristus lygina mirusiuosius su angelais: “Prisikėlę iš mirusių žmonės neveda ir neteka, bet yra kaip Dievo angelai danguje” (Mk. 12.25).

Angelams reikalingas nekūniškas maistas: “Rodžiaus, tiesa, su jumis valgąs ir geriąs, bet aš naudojaus nematomu valgiu ir gėrimu, kurio žmonės negali matyti“ (Tobijo 12.19), Tobijui sako arkangelas Rapolas.

Intelektualumas. Angelas, kaip dvasinė būtybė, mąsto grynai abstrakčiomis sąvokomis, visiškai nesiremdamas materialiu pasauliu. Tomas Akvinietis angelą tiesiog ir vadina intelektu. Angelas neturi pažinimo proceso, jis tiesą pažįsta visą ir iš karto, be jokių klaidų ar abejonių.

Gebėjimas telepatiškai bendrauti. Angelams nėra poreikio kalbėti materialia kalba, nes jie norimas mintis gali perduoti norimai būtybei (žmogui, angelui ar Dievui) savo intelektu. Mintis perduoti jie gali bet kokiu atstumu, ir apskritai atrodo, kad atstumas jiems nieko nereiškia, jie kaip grynas intelektas juda minties greičiu ten kur tik nori. Visgi kartais, perduodami žinią žmonėms, jie priima kūnišką pavidalą ir gali klabėti bet kokia žmonėms suprantama kalba.

Angelų galimybės mums atrodo neribotos. Jie gali pasiversti bet kokiu pavidalu – žmogumi, gyvūnu, gamtos reiškiniu. Jie žino Dievo valią. Būdami nematerialūs jie gali nešioti ar kitaip veikti materialius daiktus. Jie gali daryti įtaką žmogui – gundyti ar priversti padaryti kažką. Jie gali nužudyti ir atgaivinti. Keisti orą, materializuoti daiktus ir t.t.

Literatūra:

J. Burkus “Du dvasinių būtybių pasauliai”, Los Angeles, California, USA, 1977

Judo Evangelija, Vilnius, 2007

Biblija

G.. Davidson “A dictionary of Angels”, New York, USA, 1971

< Ankstesnis