Mandalos

Daugelis vasaros seminare piešėme mandalas. Kai kuriuos tai galbūt užkrėtė ilgam, kai kuriuos tik seminaro metui. Dabar, kai vasaros spalvos ir nuotaikos jau paliko mus ir pasitiko kitos – rudeninės emocijos, galima pabandyti jas išreikšti per piešinius. 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pritartų nuomonei, kad šiuolaikinis žmogus gyvena itin intensyvų, kupiną naujų galimybių gyvenimą. Sakysite, tai puiku, mes galime rinktis. Tačiau pastaruoju metu visuomenėje vis dažniau stebimas persisotinimas, pasireiškiantis abejingumu, gyvenimo beprasmiškumo pojūčiu, agresija ir didėjančiu įvairių psichikos sutrikimų skaičiumi. Sudėtinga būtų įspėti visas galimas priežastis, tačiau viena iš jų greičiausiai yra šiuolaikinio žmogaus negebėjimas atsirinkti gaunamą gausią informaciją, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir atrasti vis naujas savo egzistencijos, saviraiškos prasmes ir formas. Mums trūksta kūrybiškumo. Daugelis tampame vis didesni vartotojai ir vis mažesnis kūrėjai. Tai reiškia, jog daugiau imame nei duodame, tolstame nuo savo tikrosios prigimties. Kaip susigrąžinti pirmapradį vientisumą, kuo užpildyti atsirandančią dvasinę tuštumą? Tai – klausimai, į kuriuos neretai sunku rasti aiškų atsakymą, o ir galimų atsakymų neabejotinai yra ne vienas.

Vieną iš tokių atsakymų mums siūlo meno terapija, kuri yra apibūdinama kaip meninės saviraiškos priemonių panaudojimas siekiant gydomojo efekto. Tos saviraiškos priemonės gali būti įvairios: piešimas, muzikavimas, šokis, vaidyba, tačiau visų jų tikslas yra ne sukurti tobulą, išbaigtą kūrinį, o tiesiog visapusiškai išreikšti save kūrybinio proceso metu. Tokia saviraiška leidžia žmogui išsakyti tuos jausmus ir potyrius, kurie yra virš žodinės raiškos ribų. Dalyvavimas bet kokiame kūrybiniame procese padeda atsipalaiduoti, patirti savotišką katarsį. Tačiau rimtos ligos atveju, siekiant ilgalaikių pozityvių pokyčių yra svarbus kūrybinio proceso bei jo metu atsiradusių simbolių įsisąmoninimas. Tai padaryti padeda psichologijos žinių bei psichoterapijos įgūdžių turintis meno terapeutas. Meno terapija pasaulyje, o juo labiau Lietuvoje, yra palyginti nauja specialybė. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės abejoja meno terapijos poveikiu, yra visuomenėje pernelyg, lyginant su daugiaprasmiška ir miglota meninių simbolių kalba, akcentuojama žodinės komunikacijos reikšmė. Kitaip tariant – ištartas ar parašytas žodis gerbiamas labiau nei meninė raiška. Visgi, srityse, kur kalba neišvystyta, apribota, meninė raiška gali tapti puikia bendravimo priemone, asmenybės ugdymo bei gydymo įrankiu. Dėl šių priežasčių meno terapija ypač turėtų dominti specialistus, dirbančius su vaikais, pagyvenusiais žmonėmis, psichikos ligoniais. Tačiau lygiai taip pat gydančia kūrybos galia galėtų pasinaudoti ir kiekvienas save sveiku laikantis pilietis. Meninė raiška gali tapti puikia savo gyvenimo kokybės pagerinimo ir savęs pažinimo priemone, psichikos higienos procedūra ar tiesiog dvasiniu poilsiu. Kaip tai padaryti, sužinosite tolimesniuose straipsniuose apie gydančią kūrybos galią. Šį kartą pakalbėsime apie dailės terapijoje naudojamą mandalų kūrybos metodą.

Mandala – universalus kultūrinis fenomenas

Mandala sanskrito kalba – tai ratas su centru. Plačiąja prasme mandala reiškia dėsningumą arba simetrišką struktūrą, išsidėsčiusią apie visa apjungiantį centrą. Todėl mandala galime pavadinti gėlės žiedą, snaigę, atomą, galaktiką ar net erdvę aplink save… Mandala taip pat galima vadinti metų, paros Mandalaar kitokį ciklą. Visos pasaulio religijos naudoja mandalas kaip dieviškumo ir vienybės simbolį. Tradicinė mandala – tai taisyklingas kūrinys, dažniausiai primenantis ratą su jame įpieštu kvadratu bei kitais simboliais, simetriškai išsidėsčiusiais apie jos centrą. Dėl savo universalumo mandalos sutinkamos praktiškai visose kultūrose ir laikmečiuose.

Senojoje Mesopotamijos kultūroje rato sąvoka naudota 2300 m.pr.m.e. Analogiška svastikos sąvoka naudota Tolimuosiuose rytuose 3000m.pr.m.e. Kurdami mandalas mūsų protėviai norėjo išreikšti savo suvokimą apie aplinkoje vykstančius procesus bei santykį su tais procesais – pvz., metų laikų kaita. Kita kultūrinė tradicija – Šiaurės Amerikos indėnai – mandalas kūrė iš spalvoto smėlio ir naudojo jas kaip gydymo priemonę, padedančią žmogui atstatyti savo santykius su vidine ir išorine realybe. Mūsų kultūroje mandalas galima įžvelgti ant močiučių skrynių, taip pat verpsčių, saulučių, audinių raštuose.

Labiausiai mandalos paplito induizmo ir budizmo dvasinėse praktikose, kur jos ir šiandien yra naudojamos kaip religinis simbolis bei ritualinis instrumentas, skirtas vienuolių įšventinimui, meditacijai, proto koncentracijai. Šios mandalos simbolizuoja skirtingus dvasingumo, dieviškumo aspektus kaip tobulą siekiamybę. Kurdami mandalas, o vėliau medituodami vienuoliai susitapatina su šiais aspektais ir taip pereina į aukštesnį dvasingumo lygmenį. Tokias mandalas kuria tik specialų pašventinimą ir ilgus mokymus praėję vienuoliai, stropiai perduodantys šią tradiciją iš kartos į kartą.

Mandala – sielos veidrodis ir gydytoja

Vakarų kultūroje mandalas išpopuliarino garsus šveicarų psichiatras, psichoanalitikas K.G. Jungas. Išanalizavęs savopaties spontaniškai nupieštus kūrinius ir susiejęs juos su savo savijautos pasikeitimais, jis priėjo prie išvados, jog mandala yra žmogaus kompleksų projekcija, įrankis, padedantis mums atrasti savo savastį, išlaisvinti užblokuotas energijas, apsivalyti nuo mentalinio šlamšto – kaltės, pykčio, baimės, depresijos, net fizinio skausmo. Mandalos padeda žmogui pajausti save kaip visumą, pamatyti, priimti ir spręsti vidinius konfliktus, o kartu ir vystytis, tobulėti kaip asmenybei. „Žinau, kad atradęs mandalą kaip „aš” išraišką, aš atradau tai, kas man svarbiausia”, – savo knygoje „Prisiminimai, sapnai, refleksijos” rašo K. G. Jungas.

Pasak meno terapeutės J. Kellogg, psichoterapijoje uždaras mandalos ratas atlieka palaikančią funkciją. Ji palaiko pažeistą ir neharmoningą žmogaus ego. Uždara erdvė yra saugi laboratorija, kurioje gali vykti asmenybės pokyčiai, o reguliarus mandalų piešimas grupėje sudaro sąlygas savaiminiam savigydos procesui. Įsitraukę į mandalos kūrybos procesą, mes atveriame savo sielos duris, atpalaiduodami viduje glūdinčią gyvybinę energiją, kuri mus apvalo, gydo ir įkvepia. Mandalose tai atsispindi keičiantis piešinio struktūrai. „Mandala – tarsi žmogaus kraujo lašas, gyva ląstelė, kurią analizuojant galima nustatyti, kokia yra jos kūrėjo sveikatos būklė”, – teigia terapeutė.

Ką mano mokslininkai?

Mokslininkai taip pat pabandė ištirti mandalos fenomeną. Buvo pastebėta, kad mandalos ir žmogaus akių tinklainės struktūros yra panašios, todėl žiūrint į mandalą mūsų smegenyse vyksta aktyvūs persitvarkymo procesai. Kadangi vakariečiai daugiau naudojasi kairiuoju, už logiką atsakingu smegenų pusrutuliu, o dešinysis, atsakingas už intuiciją ir vaizduotę, mažiau išlavėjęs, mandalų piešimas ir stebėjimas padeda atkurti pusiausvyrą tarp šių pusrutulių tiek fiziniame, tiek ir psichikos lygmenyse. Tačiau ką daryti, jei žmogui nepatinka ar net erzina nupiešta mandala? Tuomet reikėtų išsiaiškinti, kokia forma, spalva ar jų derinys yra nepriimtinas, ir juos pakeisti, perpiešti ar netgi nupiešti kitą mandalą. Meno terapeutai teigia, kad piešinio transformacija, harmonizavimas padeda žmogui spręsti ir tas problemas, kurias simbolizuoja jo piešinys. Harmoningai suderindamas priešybes mandaloje, jos kūrėjas gali sutraukyti ir savo vidinius pančius, išspręsti konfliktus ir priimti save kaip naują, harmoningą visumą.

Sukurk savo mandalą

Taigi, mandalos kūrimas leidžia žmogui keistis, o kartu, padedant patyrusiam terapeutui, sužinoti, kokią informaciją praneša jo pasąmonė. Štai, pavyzdžiui, banguojančios linijos mandaloje gali rodyti, jog jos kūrėjas gyvenime daugiau vadovaujasi emocijomis, tuo tarpu kai tiesios linijos daugiau būdingos loginio mąstymo turėtojui. Tamsios, dramatiškos spalvos ir padrika mandalos struktūra gali signalizuoti apie rimtas emocines problemas. Tačiau pačiam mandalos kūrėjui nereikėtų skubėti daryti išvadų. Patyręs specialistas, vertindamas mandalą, dar atsižvelgia į daugelį papildomų dalykų, tokių, kaip mandalos nupiešimo aplinkybės, žmogaus gyvenimo istorija, ankstesni mandalų piešiniai ir daugelį kitų.

Tačiau mandalų kūrimas neapsiriboja vien tik religine ar psichoterapine praktika. Pasak J. Kellogg, mandalą gali piešti kiekvienas, norintis susigrąžinti savo gyvybinę energiją bei atgauti dvasinę pusiausvyrą. Nesvarbu, kokią patirtį ar žinias turi piešėjas, svarbiausia yra pats kūrybos procesas, kuriame jis dalyvauja. Taigi, jei jūsų kasdienybėje trūksta permainų, energijos arba ieškote stabilumo ir norite susivokti savo vidinėje realybėje, pabandykite nupiešti mandalą – neskubėdami, leisdami piešiniui kurtis tarsi savaime. Savo protą palikite daugiau proceso stebėtoju negu vadovu.

1. Pasirinkite ramią vietą ir pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų. Mandalos piešimui skirkite 1-2 val. Jums reikės spalvotų pieštukų ar flomasterių (spalvų turėtų būti didelis pasirinkimas, pvz. 36, 48 spalvos). Paimkite baltą A4 formato popieriaus lapą, skriestuvą, liniuotę, grafito pieštuką. Jei esate labiau patyrę, savo nuožiūra galite pasirinkti bet kurias kitas dailės priemones.

2. Pradėkite per visą lapą nupiešdami apskritimą. Pasižymėkite apskritimo centrą. Liniuote padalinkite apskritimą į 4-24 dalis, brėždami susikertančias linijas per apskritimo centrą. Didžiojo apskritimo viduje skriestuvu nubrėžkite dar kelis mažesnius apskritimus. Išeis struktūra, panaši į taikinį ar voratinklį. Tai – jūsų būsimos mandalos pamatas.

3. Atsipalaiduokite ir keletą minučių ramiai stebėkite mandalos erdvę. Leiskite sau pajausti, kokių spalvų, formų norite, tačiau galvoti nereikia, tai – intuityvus procesas. Jei nieko nejaučiate, tiesiog pradėkite nuo rato centro, nupiešdami bet kurią geometrinę figūrą, pvz., apskritimą, kvadratą, trikampį, spiralę, kryžių ar pan.

4. Stebėkite nupieštą formą. Jei ji jums patinka, pieškite toliau, iš esamos formos „išaugindami” kitą formą, kuri harmoningai pratęsia pirmąją. Neskubėkite, leiskite piešiniui kurtis tarsi savaime. Pieškite, kol užpildysite visą ratą. Jei norėsis „išeiti” už rato ribų, taip ir padarykite, tačiau išsaugokite matomą rato struktūrą ir pasikartojančių formų simetriškumą. Taip pat svarbu piešti nuosekliai nuo centro, nebent jausite stiprų vidinį poreikį daryti atvirkščiai. Tuomet pasikliaukite tuo poreikiu.

5. Baigę piešti formas, pereikite prie mandalos spalvinimo. Spalvas rinkitės taip pat daug negalvodami. Jei ypač sunku apsispręsti, spalvą išsirinkite užmerktomis akimis.

6. Baigę atsitraukite toliau ir kurį laiką stebėkite savo mandalą. Jei kuri nors forma ar spalva jus erzina, pabandykite ją pakeisti arba tai padarykite vėliau, piešdami kitą mandalą.

Neskubėkite savęs kritikuoti. Su kiekvienu piešiniu jūsų mandalos įgaus vis daugiau harmonijos ir spindesio. Kaip ir jūs…

AUŠRA ŠŪMAKARIENĖ
http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=9&category=4Vfnd
mandalas piešė Rima iš Šiaulių