Muzika

Muzika –  – išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Žodis muzika, kilęs iš graikų kalbos mousikē, tarsi parodo muzikos priklausomybę visoms devynioms mūzoms. Tik gerokai vėliau Vakarų Europoje nusistovėjo tradicija muzika vadinti vieną iš dailiųjų menų, susijusių su garsų sekomis ir kompozicijų grupėmis, išreikštomis jungiant vokalinius ar instrumentinius garsus, derinamus pagal grožį ir emocinį poveikį. Muzika apima garsus ir tylą, ji vienu metu yra menas ir mokslas. Kaip ir kitos meno formos ji turi galią priversti tave kažką jausti arba apie ką nors susimąstyti. Viena muzika gali pakylėti mūsų jausmus ir mūsų kojos ims šokti, o kita, atvirkščiai, nuramins ar net atneš liūdesį.

Dieviškoji muzikos kilmė

Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra senovės graikų mituose. Graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtimi, o muzikantai ir poetai buvo laikomi apdovanotais dievų. Pirmaisiais muzikais jie laikė Dzeuso sūnus: Apoloną ir Amfioną (jo grojimo lyra paveikti akmenys patys gulė į Tėbų miesto sieną). Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu. Dailėje jis dažnai vaizduojamas su lyra ar gitara rankose. Apolonui buvo pavaldžios devynios mūzos – mokslo ir meno globėjos.

Muzikos istorija

Muzikos istorija prasideda anksčiau nei buvo parašytas žodis, ir yra ypatingai susijusi su įvairių kultūrų individualumo išraiška. Populiarūs muzikos stiliai plačiai varijavo nuo kultūros iki kultūros, nuo periodo iki periodo. Skirtingos kultūros grojo skirtingais instrumentais, naudojo skirtingas technikas. Muzika daug įtakos turėjo žmogui. Svarbi ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse. Muzikuojama buvo senosiose kultūrose (Senovės Egipte, Mesopotamijoje), ir tai žinome iš archeologinių radinių (piešiniai su grojančiais muzikantais, skulptūros, muzikos instrumentų liekanos). Išskirtinos šios pagrindinės muzikos raidos epochos:

• Senovė – nuo seniausiųjų laikų iki V amžiaus;
• Viduramžiai – nuo V iki XV amžiaus;
• Renesansas – XV amžius – XVII amžiaus pradžia;
• Barokas – XVII amžius – XVIII amžiaus vidurys;
• Klasicizmas – XVIII amžiaus antroji pusė – XIX amžiaus pradžia;
• Romantizmas– visas XIX amžius;
• Naujieji laikai – visas XX amžius.

Kiekvienos epochos muzika gali būti skirstoma į dar smulkesnius periodus. Pavyzdžiui, viduramžių muziką muzikologai skirsto dar į grigališkojo choralo, o kartais netgi į romaninį bei gotikos stilius, tarp baroko ir klasicizmo išskiria rokoko bei galantiškojo stiliaus muziką, o tarp romantizmo ir XX a. muzikos – impresionizmą. Pati XX a. muzika turi dar visokiausių krypčių: tai ekspresionizmas, atonalizmas, neoklasicizmas, avangardizmas, neoromantizmas, minimalizmas ir t. t.

Muzika skamba koncertuose, o XX a. ją pradėjo skleisti radijas ir televizija. Ypač veiksmingai prie jos sklaidos prisidėjo muzikos įrašai: plokštelės, magnetofono juostos ir kasetės, kompaktiniai diskai, o dabar ir internetas. Mums geriausiai pažįstama Vakarų muzika pradėjo formuotis senovės Graikijoje ir Romoje. Tuos laikus siekia ir muzikos teorijos pradžia, davusi pagrindą visai Vakarų muzikai nuo viduramžių. Ankstyvojoje Krikščionių bažnyčioje buvo giedamos psalmės ir himnai, kai kada juos lydėjo styginiai ar pučiamieji instrumentai. Liturginio giedojimo norminimas susijęs su popiežių Grigaliaus I Didžiojo ir Grigaliaus II vardais, todėl buvo pavadintas grigališkuoju choralu. Viduramžiais šalia bažnytinių giesmių suklestėjo ir pasaulietinė vokalinė muzika. Bažnytinėje muzikoje atsirado daugiabalsiškumas, išpopuliarėjo motetas, susiformavo mišios – bažnytinės vokalinės muzikos žanras. Nuo XV a. daugėjo kontaktų tarp Europos šalių, vienų šalių muzikos stiliai ir žanrai pradėjo daryti įtaką kitų šalių muzikai. Polifoninė muzika darėsi vis sudėtingesnė, pradėjo formuotis homofonija, o kartu ir harmonija, kaip mes ją šiandien suprantame. Renesanso epochoje tebesivystant įvairiems vokalinės muzikos žanrams, atsirado ir savarankiška instrumentinė muzika. Bažnytinė muzika ištobulėjo ir padėjo pagrindus baroko muzikos genijui J. S. Bachui. Baroko muzika kur kas geriau pažįstama šių dienų klausytojams, nes ji bei vėlesnė klasicizmo ir romantizmo muzika sudaro šių dienų atlikėjų repertuaro pagrindą. Klasicizmo epochoje nusistovėję muzikos žanrai gyvuoja iki dabar. Šios ir romantinės epochos muzikos poveikis viena ar kita forma pastebimas įvairiuose muzikos stiliuose.

XX-ojo amžiaus kūrėjas Džonas Keidžas (John Cage) nesutiko su tuo, kad muzikai svarbiausia mielos melodijos. Vietoj to jis teigė, kad bet kuris girdimas garsas gali būti muzika. Pasak muzikologo Žano Žako Natjė (Jean-Jacques Nattiez), „Riba tarp triukšmo ir muzikos visuomenėje visada apibrėžiama – tai rodo, kad netgi vieningoje bendruomenėje, ši riba ne visuomet atitinka kitoje visuomenės dalyje vyraujantį apibrėžimą, trumpiau tariant, dėl to retai sutariama… Nė vienoje atskiroje ir tarpkultūrinėje sąvokoje nėra parašyta, kas galėtų būti muzika.“

Daugiau apie…

Muzika – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Jos svarba labai didelė ir įvairi. Muziką pagimdė žmogaus poreikis grožiui, meniniams išgyvenimams, noras gėrėtis ir džiaugtis. Tačiau muzika ne tik tenkina žmogaus poreikius, ji turi nepaprastai didelę reikšmę ir auklėjimui, estetinių pažiūrų, jausmų, meninio skonio ugdymui, dvasiniam turtinimui, asmenybės formavimuisi. Gera, tikrai meniška muzika taurina žmogų, ugdo jį morališkai, doroviškai, lavina vaizduotę, atmintį, moko dvasiškai susikaupti, įsigilinti į savo vidinį pasaulį, į gyvenimą žiūrėti kūrybiškai, gėrėtis ir džiaugtis, skatina būti geresniu.

Muzikavimas, kokia bebūtų jo forma, reikalauja tikslios reakcijos, mąstymo, judesių koordinacijos. Nėra nė vienos disciplinos, kuri taip idealiai tiksliai mokytų suvokti laiko trukmę, garsų aukštį, tūkstančius garsų spalvų, dinaminę jų įvairovę. Tai žmogų daro jautresnį, pastabesnį kasdieniniame gyvenime, moko susikaupti, įsiklausyti į subtiliausius gamtos ir gyvenimo reiškinius, nepraeiti abejingai pro mus supantį nepaprastai įvairų ir spalvingų garsų pasaulį. Bet kuris menas, o ypač muzika, veikia tiek žmogaus sąmonę, tiek ir jo pasąmonę. Meninė veikla, būdama tiltu tarp abiejų, įgalina sąmonės šviesa apšviesti kai kurias tamsiąsias pasąmonės sritis, tuo darydami žmogų sąmoningesniu ir viduje turtingesniu. Ji ugdo estetinius bei dorovinius jausmus, plėtoja vaizduotę, veikia intelektą ir teikia kūrybinio stimulo.

Užrašomoji muzika laikoma menu, o improvizuojamoji – amatu. Nors užrašomoji muzika kai kada ir priešpastatoma improvizuojamajai kaip pranašesnė, toli gražu ne visi muzikos niuansai gali būti užrašomi natomis, todėl bet kuriame užrašytame muzikos kūrinyje lieka pakankamai vietos atlikėjo interpretacijos laisvei. Bet kokiai muzikos rūšiai gyvuoti labai svarbus yra atlikėjo menas: tik atlikėjas pateikia muziką klausytojui, atskleisdamas muzikos struktūros grožį, perteikdamas jos emocinį ir estetinį poveikį, savo individualiu atlikimu veikdamas klausytojus. Neužrašomoji muzika – tai liaudies muzika, nors ji neretai priešpastatoma užrašomajai muzikai. Labiausiai žinomos neužrašomosios muzikos formos – džiazas ir Indijos klasikinė muzika.

Įdomybės

Apie gydomąjį muzikos bei judesio poveikį buvo gerai žinoma jau antikinėje Graikijoje. Senovės graikų nuomone, muzika labiausiai veikia šokantį ar dainuojantį žmogų. Filosofo Aristideso Quintilianuso teigimu, muzika daro įtaką žmogaus judesiams veikdama jo jausmus. Hippokrates patardavo ligoniams atlikti gimnastikos pratimus skambant fleitos garsams, mat muzikos ritmo dažnis, atitinkantis įprastus žmogaus judesius, kelia pasitenkinimą ir dėl to pagreitina sveikimą. Tačiau labiausiai Antikos laikais buvo vertinama pati judesio kultūra, t. y. kūno ir judesio grožis.

Esminį postūmį judesio taikymo mokant muzikos srityje padarė šveicarų kompozitorius ir muzikos pedagogas E. Jaques-Dalcroze (1865–1950 m.). Sukūręs ritminės gimnastikos sistemą, jis mokė pajausti muzikos ritmą visais kūno raumenimis, kaip kad pianistas jaučia garsų trukmę pirštais. Jis stengėsi išugdyti muzikos pajautimą ir ritminį jos atlikimą judesiais, t. y. siekti kūno judesių ir muzikos ritmo sinchroniškumo. Kūno judesiais perteikiant muzikos garsų ilgumą, tam tikri kūno raumenys dirba nepriklausomai vieni nuo kitų, todėl maksimaliai sukaupiamas dėmesys, tobulinamos kūno raiškos galimybės. Siekdamas šių tikslų, savo pamokose jis taikė improvizaciją kaip pagrindinį metodą. Laisvai judėdamas muzikos ritmu, kūno judesiais perteikiantis muzikos judėjimą (melodijos vingius, harmonijos, tempo, metro pasikeitimus, įvairiausius štrichus ir pan.) žmogus geriau suvokia muziką ir jos subtilybes.

Didžiausiame Japonijos universitete, kur mokosi busimieji aukštųjų technologijų specialistai, visi studentai ir dėstytojai groja orkestruose. Dešimtys tūkstančių studentų privalo muzikuoti, nes tai skatina veikti paprastai miegančius arba dar neatrastus smegenų centrus.

Šiuolaikinio kūrėjo pavyzdys

Tikriausiai kiekvienas, sugebantis jausti muzikos energiją, nori sukrečiančio, didingo jausmo, persmelkiančio viską: ne tik kūną, bet ir visą gyvenimo tikrovę. Jeigu jūs tai mokate išjausti – tai gaunate didelę energiją iš graiko Yanni Hrisomallio kūrybos. Jis kūrėjas. Kūrėjas savęs, savo tikrovės ir garsų kūrėjas. Kiekviena nauja jo melodija nepanaši į buvusią. Laisvo plaukimo čempionas, filosofijos bakalauras, susižavi muzika ir … niekur to nesimokęs, savamokslis, sukuria savo muzikos ritmo sistemą ir savo natas, pagal kurias ir sukuria savo muziką!

Yanni perduoda mums muziką, kuri visada yra apie mus erdvėje harmonijos ir meilės pavidale… Atėnai, Akropolis, karališkas Londono filharmonijos orkestras ir Yanni atlieka savo muziką, pasiekdamas ir perteikdamas ekstazę. Net dirigentas meta dirigavimo lazdelę ir spontaniškai, pasidavęs emocijai… groja solo smuiku…

Yanni sako: „Mano tikslas susijungti su žmonėmis emocionaliai. Savo gyvenimo patirtį aš perduodu savo muzikoje, ir mano tikslas pasidalinti šia patirtimi su klausytojais. Tačiau aš leidžiu klausantiems mano muzikos paimti ją sau ir padaryti ją savo. Vienintelis kelias paimti ją pilnai ir gauti – yra tai, kad ji turi turėti reikšmę jūsų gyvenime“.

„Lakštingala“ „Nostalgija“

 

• Dailininkas tapo paveikslą ant drobės. Muzikas tapo ant tylos. Leopold Stokowski
• Muzika nuplauna kasdieninio gyvenimo dulkes nuo sielos. Berthold Auerbach
• Jei karalius mėgsta muziką – su jo valda viskas gerai. Mencijus
• Priimk muzikos vonias kartą ar du per savaitę kelis sezonus. Tu suprasi, kad sielai tai tas pats kaip kūnui vandens vonia.Oliver Wendell Holmse
• Kam švaistyti pinigus psichoterapijai, jei galima klausyti B Minor Mass? Michael Torke
• Aš manau, kad muzika yra ore, muzika yra visur, pasaulis yra jos pilnas. Ir tu paprasčiausiai pasiimi kiek tau reikia. Edward Elgar
• Muzika yra sielos protrūkis. Frederick Delius
• Kai praveri duris, patenki į paslaptingą ir nesustojantį muzikos sūkurį. Jis užvaldo. Nebegali atsitraukti, tiesiog nenori. Trokšti, kad muzikos upė neštų vis tolyn ir tolyn, o tu išmoktum „laikyti galvą virš vandens“. Man patinka kartu su muzika veržtis į priekį, nepaisant užtvankų. Be šito savęs neįsivaizduoju. 

Straipsnio autorė Jūratė Butkutė