Psichodrama

Teatrinis persikūnijimas egzistuoja beveik tiek pat, kiek ir civilizacija. Vaidmens atlikimas, pjesės pastatymas ir kiti teatro ksdienybės veiksmai būdingi ir žmonių gyvenimų dramose. Todėl nenuostabu, kad šie veiksmai buvo pradėti naudoti gydant ir tapo psichoterapijos dalimi. Dramos elementų naudojimo psichoterapijoje pionierius Dž.L. Moreno (1889-1974) savo išrastą metodą pavadino psichodrama. Daug laiko prabėgo nuo metodo atsiradimo. Dabar psichodrama yra alternatyva kitiems terapiniams metodams. Zerko T. Moreno dėka ji išsivystė į sisteminį metodą su išdirbtomis strategijomis bei technikomis. Psichodrama remiasi idėja, kad žmonės – tai aktoriai, gyvenime atliekantys įvairius vaidmenis.

Pasaulis – teatras, o žmonės jo – aktoriai;

Kiekvienas turi įeit ir išeit,

Visi vaidina daugybę vaidmenų.

Ši Šekspyro citata iš komedijos „Kaip jums tai patiks?“ atspindi psichodramos esmę.

Psichodrama – tai psichoterapijos metodas, kuriame klientai atlieka savo veiksmus per teatralizaciją, vaidmeninį žaidimą, draminę savęs išraišką. Naudojama verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Atliekamos kelios scenos, vaizduojančios, pavyzdžiui, specifinių praeities įvykių prisiminimus, nepabaigtas situacijas, vidines dramas, fantazijas, sapnus, pasiruošimą artėjančioms rizikingoms situacijoms arba buvimo „čia ir dabar“ būseną. Šios scenos arba artimos realiai situacijai, arba išveda į išorę vidinius mentalinius procesus. Jei reikia, kitus vaidmenis gali atlikti grupės nariai ar negyvi daiktai.

Naudojama daugybė technikų – pasikeitimas vaidmenimis, dubliavimas, veidrodžio technika, konkretizavimas, išdidinimas ir monologas.

Paprastai psichodrama turi šias fazes: apšilimą, veiksmą, atidirbimą, pabaigą ir pasidalinimą.

Neseniai žmonių atliekamais vaidmenimis susidomėjo socialiniai, klinikiniai ir vaikų psichologai, kurie suformulavo bendras teorijas apie žmogiško gyvenimo ciklus ir individualios savireguliacijos būdus. Jie padarė išvadą, kad žmonės, keliaudami laiku pasiekia vis naujus gyvenimo laiptelius, kurie tampa lūžiu, duodančiu galimybę augti arba tampančiu potencialia asmenine krize. Bet kuriuo atveju gyvenimo sunkumai reikalauja iš žmogaus padidinto gebėjimo adaptuotis ir susireguliuoti.

Psichodramos veikėjams leidžiama dar sykį suvaidinti sau svarbius vaidmenis, kartu grupėje išreikšti savo vidinį pasaulį. Visi gyvenimo etapai, pradedant gimimu ir baigiant senatve, gali būti suvaidinti iš naujo: vaikų gimimas ir mirtis, kūdikio verksmas, tėvų barnis, paauglių pasimatymas, ginčas dėl vestuvių ar skyrybų, senuko mirtis ligoninės palatoje, jaunos moters mintys apie abortą, automobilio katastrofa, mirtis kare, prievarta ir troškimas atkeršyti, alkoholiko pokalbis su tuščiu likerio buteliu.

Psichodraminės scenos išreiškia nuspėjamą įvykių vystymąsi ir netikėtas gyvenimo krizes, vidinius konfliktus arba sudėtingus santykius. Spektaklių pastatymai tokie pat sudėtingi, kaip ir juos atliekančių žmonių gyvenimai. Nepaisant visų skirtumų, visuose pastatymuose yra bendras elementas, dėl kurio veiksmas tampa terapija: tai asmeninės tiesos išreiškimas saugiame pasaulyje, padedantis kūrybiškai adaptuotoj manieroj suvaldyti stresinę situaciją ir taip tapti padėties šeimininku. Tai kas vyksta psichodramoje, sunkiai pasiduoda schematizavimui, todėl darbas yra slidus ir keistas, bet tuo pat metu jaudinantis ir artimas.

Elgesio psichodrama pagrįsta medicininiu mąstymu, jos tikslas yra išgydyti negalavimą, panaikinti simptomus, pakeisti elgesį arba pasiekti socialinę adaptaciją. Dvasinė sveikata asocijuojasi su „normaliu“ elgesiu. Pagrindinė psichodraminio gydymo specialisto užduotis yra „išrašyti“ pacientui tam tikrą techninį veiksmą, padedantį pasiekti norimą tikslą. Moreno užrašuose randama tokių minčių: „Psichodrama išveda pacientą į sceną, kurioje jis atidirbinėja savo problemas kartu su keliais aktoriais-terapeutais. Tai gali būti ir diagnostikos metodas, ir gydymo būdas“. Visgi, nepaisant pusiau mediciniškos kalbos, psichodramos metodas, padedantis keisti asmenybę, yra labiau humanitarinis.

Eksperimentinėje psichodramoje nėra sveikatos, normos ar patologijos koncepcijos, todėl diagnozė čia nereikalinga. Psichodrama – ne „terapija“ pagal medicininius terminus, o emocinė patirtis, kylanti iš sąveikos su savo paties dvasiniu veringumu. Gal būt tokia patirtis padės dalyviams geriau save pažinti ir tapti labiau subalansuotais, o galbūt ir ne. Bet kuriuo atveju, psichodramos tiklas nėra „stebuklingai išgydyti“, o paprasčiausiai ji siekia padaryti asmenybę spontanišką ir kūrybišką tiek, kiek įmanoma kiekvieno dalyvio rėmuose.

Integralinė psichodrama pasiekiama derinant technikų tikslus su respondentų poreikiais. Siekiant patenkinti „tiesius“ pacientų prašymus, tokius kaip panaikinti simptomus, galima naudoti elgesio psichodramą. Egzistencinė psichodrama tinka kiekvienam, kuris tik nori išsivaduoti iš klaidingų „aš“ koncepcijų arba neteisingų kitų žmonių priėmimo koncepcijų. Tokie protagonistai jau patenkino savo pagrindinius prašymus ir dabar siekia labiau save aktualizuoti ir gyventi spontaniškiau.

Reikia paminėti, kad psichodrama tyrinėja ne tik atvirą elgesį ir paslėptą individo sąmonę, bet ir visą asmeninių santykių pasaulį. Pagal Mariniu, psichodramos teritorija yra „šeima, grupė, pasaulis, Visata – ta vieta, kurioje asmenybė išreiškia save šiuo metu“ (Marineau „The Words of Father“).

Psichodramos užsiėmimai – labai reikli profesija. Norint ją įvaldyti reikia ypatingos patirties bei tam tikrų asmenybės sąvybių. Vien reikiamų pagalbinių vaidmenų įvedimas į psichodramą – jau monumentinė užduotis. Toliau, vedantysis turi nuolat perkėlinėti fokusą nuo užuojautos į spektaklį, į problemos sprendimą, į vadovavimą grupei, leisdamas aiškiai pajausti savo asmeninį dalyvavimą. Visi psichodramatistai vaidina keletą specifinių ir kartais viena kitą perdengiančių vaidmenų. Moreno pavadino juos režisieriaus, terapeuto-konsultanto ir analitiko vaidmenimis.

Katarsio vaidmuo psichodramoje

Viena iš pagrindinių psichodramos taisyklių teigia, kad protagonisto patiriamas katarsis – tai pagrindinis gydantis terapinio poveikio faktorius. Nesvarbu, kada įvyksta katarsis – per apšilimą, veiksmą, pabaigą ar pasidalinimą – jis vertinamas kaip sesijos kulminacija ir laikomas vieninteliu svarbiausiu įvykiu psichodramoje. Pagal Džiną (Ginn), „visas draminio apsiginklavimo arsenalas paleidžiamas į veiklą tam, kad katarsio momentas būtų kuo maksimalesnis“. Polanskis ir Harkinsas buvo stipriai paveikti to, kaip per psichodramą įmanoma iškrauti afektus, kad „pradėjo galvoti, jog psichodrama buvo sukurta specialiai nukenksminti gręsiančius afektus“ (Polansky and Harkins).

Peter Felix Kellerman „Focus on Pshychodrama“