STEBUKLINGA MIŠKO GALIA

Šis interviu su RJM instruktore Tamara buvo skelbtas spaudoje. Artėjant žaliajam metų laikui, šį straipsnį vertėtų paskaityti visiems mūsų jogiukams. Primename, kad pavasaris – pats palankiausias metas organizmo valymui, todėl Tamaros pasiūlytas žolelių receptas dabar gali būti labai veiksmingas.

Ne vartotojiškas, o tik atkurtas dvasingas ryšys su gamta žmogui gali suteikti viso to, ko reikia, kad jis taptų laimingas, sveikas, harmoningas ir gražus.

Kada paskutinį kartą buvote miške? Ne prisikrauti krepšius grybų ar uogų, malkų parsigabenti, o tiesiog pasigrožėti gamta, atsipūsti nuo pašėlusio gyvenimo tempo, paklausyti, kaip šlama lapai, čiulba paukščiai, pakvėpuoti gaiviu oru?  Labai seniai, tiesa?

O viena jauna moteris dėl tokio klausimo netgi gerokai sutriko. „Bet mes su vyru turbūt net nemokame išeiti šiaip sau pasivaikščioti,“- susimąstė ji.

Iš tiesų su gamta daugelį sieja tik vartotojiškas ryšys – susikurti laužą, išsikepti šašlykų, pasiliksminti draugų kompanijoje ant upės kranto. Tačiau gamta mums gali duoti kur kas daugiau. Apie tai kalbamės su Respublikinės jogos mokyklos instruktore TAMARA FATEIČEVA.

– Prarastas ryšys su gamta, Visata, Dievu, kitais žmonėmis, pagaliau pačiu savimi – ar tai ne didžiausi mūsų visuomenės skauduliai? Kaip iš naujo atkurti šiuos saitus, kuriuos nutraukus pasiligoja ir žmogaus kūnas, ir siela?

– Žmogus yra Visatos dalis, ir gyventi jis sutvertas pagal Visatos dėsnius. Tačiau kai žmogus pasijuto esąs didesnis už Kūrėją ir su gamta ėmė ne draugauti, o ją vartoti, buvo paneigti vienovės su natūraliu pasauliu principai. Ir labiausiai dėl to nukentėjo pats žmogus. Jis neteko gyvybinės energijos, užsiteršė, ėmė sirgti. Ir nepasveiks, kol vėl nepasijus gamtos dalimi, o ne jos valdovu.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, turi unikalius miškus, kurie turtingi žmogui taip reikalingos švarios, sveikos energijos.

Miškas – žalia spalva – tai yra, jogos terminais kalbant, anachata – širdies čakra. Per ją eina ryšys su kosmosu, gamta, visata. Kokie yra visatos dėsniai? Tai fizikos ir chemijos dėsniai, tai energetika ir bioenergetika. Visa tai vyksta miške. Miškas duoda žmogui gryną orą, džiaugsmą ir apsivalymą per kvėpavimą.

Tačiau žalia spalva ne tik širdis, tai ir plaučiai. Kai žmonės serga plaučių, bronchų ligomis, pirmas gydytojas – miškas. Stiprų gydomąjį poveikį turi spygliuočiai, ypač kadagiai. Kadagys pasižymi ypatinga valančiąja energetika, be to, jis labai stiprina imunitetą. Galima tiesiog giliai pakvėpuoti kadagio oro, ypač kai krūmas yra apkibęs juodomis uogytėmis. Tai puiki organizmą valanti, stiprinanti procedūra.

O nervų ligoniams labai naudinga pasivaikščioti beržynuose, nes beržai turi harmonizuojančių savybių.

Lietuvos miškai labai stipriai energetiškai veikia žmogaus organizmą – gydo, valo, harmonizuoja. Tačiau kad tai gautume, turime atverti širdį ir išmokti išgyventi susiliejimo su gamta jausmą. Atkūrus šį ryšį mūsų organizmo ir Visatos vibracijos pradeda sutapti. Taip į žmogų ateina ramybė, susitaikymas, nesąlygiška meilė, sveikata.

Daugiau nebelieka dėl ko kovoti, baimintis, kankintis, nerimauti. Įsiliejęs į Visatos srautą ir pradėjęs gyventi pagal jos dėsnius, žmogus pasijunta saugus.

– Vadinasi, miškas gali išgydyti žmogų nuo daugelio dvasios ir kūno ligų?

– Jeigu žmogus persitempęs, iškankintas streso, depresijos, pervargusi nervų sistema, geras gydytojas tokį pacientą siunčia į mišką . Ten jis gauna milžinišką dozę ramybės, atgaivos, apsivalymo, įkvėpimo.

Žalia spalva, ypač gyva žalia lapijos spalva, per akis plūsdama į vidų, mus gaivina pradedant tuo, kad stiprina, ramina pavargusias akis, pavargusią sielą, subalansuoja kvėpavimą, taip gydydama ne tik fizinį kūną, bet ir sielą, protą. Miške pailsi mūsų širdis, atpalaiduojamas širdies raumuo, todėl gydoma aritmija, takichardija.

Lietuvos miškuose galime pasikrauti įvairios energijos. Štai ąžuolai – galingi intensyvios energetikos tiekėjai. Spygliuočiai harmonizuoja, valo širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Tai yra geros sveikatos pagrindas. Juk jei tavo švarus kraujas, švarūs plaučiai, širdis lygiai plaka, kvėpavimas laisvas, iš esmės esi sveikas žmogus.

Todėl kai mes kertame miškus, galima sakyti, patys į gabalus draskome savo širdį. Sveikas gyvenimo būdas neatsiejamas nuo miško.

-Gali susidaryti įspūdis, kad gamta dovanas mums siunčia kaip iš gausybės rago. Tačiau Visatoje procesai vyksta mainų, apsikeitimo principu. Tad ir mes iš miško turime ne tik imti, bet ir jam už tai kažkaip atsidėkoti.

– Su gamta reikia elgtis taip, kaip elgiamės su savimi, juk mes esame jos dalelė. Todėl su mišku turime susidraugauti, būti jam atviri, sąžiningi, viską, ką darome gamtoje, daryti su meile ir iš širdies.

Mano močiutė buvo Sibiro šamanų giminės, ir aš būdama Sibire, mačiau, kaip to krašto žmonės pagarbiai elgiasi su gamta. Įžengdami į mišką jie pirmiausia pasisveikina su juo ir paprašo leidimo įeiti. Nukirsti gyvą sveiką medį buvo laikoma nusikaltimu, malkoms naudodavo tik pažeistus, stichijos išverstus medžius, sausuolius.

Rinkdama vaistažoles mano močiutė su jomis kalbėdavosi kaip su gyvu žmogumi. Pirmiausiai atsiprašydavo, kad turi nuskinti, pasakydavo, kokiems tikslams tai daro, kokių gydomųjų galių iš jų prašo, paaiškindavo, kaip naudos ir galiausiai padėkodavo.

Močiutė tikėjo, kad tokiu būdu tarsi sustiprina vaistažolių gydomąją energiją.

– Pokalbio pradžioje sakei, kad iš gamtos mes turime mokytis gyventi.

– Kai stebime, kas vyksta miške skirtingais metų laikais, širdimi pajaučiame tų pokyčių cikliškumą, pati gamta mus įtraukia į bendrą planetos bioritmą. Tai harmonizuoja žmogų. Taip mes galime išmokti gyventi teisingai, pagal gamtos, Kūrėjo, Dievo dėsnius.

Išsirinkite miške vieną medį ar augalą ir stebėkite, kas su juo vyksta skirtingais metų laikais. Paskui palyginkite su savo gyvenimu. Tie patys principai, ta pati raida. Tai ar neturime ko pasimokyti iš medžio? Ar mums netrūksta jo ramybės, susitaikymo, išminties? O už tas pamokas ar neturime jo puoselėti ir saugoti? Nenaikinti, nežaloti gamtos, savo paties dalelės?

– Tai jau vidinė žmogaus kultūra, kurios reikia mokyti nuo mažens.

– Jei tėvai dažniau vestų savo mažylius pasivaikščioti ne į prekybos centrą, o į mišką, vaikai, būdami atviri Kūrėjo dvasios laidininkai, patys išmoktų meilės gamtai.

Mūsų mokykla kas vasarą organizuoja stovyklas, kuriose vaikai, gyvendami palapinėse, mokosi susidraugauti su mišku. Mes jiems aiškiname, kad kiekvienas miškas turi savo dvasią. Tai yra atėję iš pasakų, tačiau po 4-5 dienų tokiose stovyklose vaikai, net ir didžiausi skeptikai paaugliai, pradėdavo tikėti pasakomis.

Dzūkijos nacionaliniame parke, prie Ūlos, mes vesdavome vaikus prie vieno unikalaus medžio, kuriame iš tiesų gyvena tos vietovės geroji dvasia.Vaikams siūlėme pabandyti pajausti to medžio gyvybę. Kurie netikėjo, galėjo netikėti ar net juoktis sau tyliai, bet garsiai kalbėti nebuvo galima. Reikėjo klausytis, ką sako medis. Vieni prisiglausdavo visu kūnu, kiti tiesiog pridėdavo rankas ir klausydavosi. Ir ką jūs manote – vaikai girdi! Po to jie pasakodavo, ką girdėjo. Išgirsdavome pačių nuostabiausių dalykų. Tokį ryšį pajutęs vaikas, vėliau niekada nežalos gamtos.

Toje stovykloje buvo ir vienas mažas berniukas, su kuriuo nesusitvarkė psichologai. Ir štai – ko nepadarė specialistai, padarė medis. Tas vaikas labai greitai pajuto miško dvasią, dažnai prašydavo leisti nueiti pasiklausyti medžio.

Kartą mane jis labai nustebino. Vieną vakarą pamačiau, kaip jis su medžiu ėmė nuoširdžiai šnekėtis, išpasakojo viską, ką turėjo sunkaus širdyje, ko greičiausiai nedrįso pasakyti nei psichologams, nei tėvams. Paskui, kai jau išsiliejo, tada apsisuko, nugara atsirėmė į medį, taip nejudėdamas kokią minutę pastovėjo ir staigiai atšokęs nubėgo.

Žinot, kas nuostabiausia. Tai, ką darė šis berniukas, tai yra daug kur plačiai aprašyta seniai žinoma energetinio apsivalymo technika. Ji paremta tuo, kad medis priima iš žmogaus informaciją, ją perdirba į švarią energiją ir ja užpildo apvalytą atsipalaidavusį kūną. Vaikas pasąmonėje tai žinojo ir dar po kelių tokių seansų iš stovyklos išvažiavo labai pasikeitęs. Kai po pusmečio susitikau jo tėvus, sužinojau, kad sūnus netapo auksinis, tačiau išmoko elgtis taip, kad mokytojai jo jau nebesiųsdavo pas psichiatrus.

Ne tik šis berniukas, bet ir kiti mūsų stovyklos vaikai miške susirasdavo savo medžius, su jais kalbėdavo, bendraudavo, spręsdavo problemas.

Suaugusieji, deja, tokiais dalykais netiki. Tad jei kada nutarsite pabendrauti su medžiais ar kitais augalais, pasirūpinkite, kad arti nebūtų pašalinių akių. Priešingu atveju nenustebkite, jei apie save vėliau išgirsite tokių kalbų: “Atrodė rimtas žmogus, iš tikrųjų – keistuolis, kalbasi su medžiais…“

– Papasakok smulkiau apie šią praktiką.

– Nusiraminęs, taikiai nusiteikęs ateikite į mišką, bent mintyse su juo pasisveikinkite. Pasakykite, kad norite pasisemti ramybės, harmonijos, sveikatos. Pasivaikščiokite ir neskubėdami išsirinkite jums patinkantį medį. Tokį, su kuriuo norėtumėt susidraugauti, kuriam galėtumėte patikėti slapčiausias savo paslaptis, pasiguosti, atverti širdį. Tada apglėbkite jį, prisiglausdami širdimi ir delnais. Taip stovėdami pakalbėkite su medžiu, išsakykite savo problemas, išliekite širdį, papasakokite, kas jus slegia, trukdo būti laimingu. Jei ims lietis ašaros, netramdykite jų – neslopinkite jausmų, kokie jie bebūtų .

Medis sugers visą iš jūsų išeinantį negatyvą – blogas mintis, jausmus, kūno skaudulius ar ligas.

Kai išsiliesite, ir pajusite, kad viduje liko tuščia, apsisukite ir atsiremkite į medį nugara. Atpalaiduokite kūną ir giliai kvėpuodami į save kaip į švarų indą traukite tai, kuo norite užsipildyti. Prašykite medžio ramybės, meilės, stiprybės, sveikatos ar dar ko jums reikia.

Pasitraukite nuo jo iškart, kai viduje pajusite ramybę, palengvėjimą.Būtinai padėkokite ir jokiu būdu nesigvieškite per daug.

Prisimenate pasakojimą apie berniuką? Jis nuo medžio atšoko, vos gavęs tai, ko reikėjo. Taip pasielgė todėl, kad vaikas dar neturi gobšumo energijai. Tuo tarpu suaugusieji dažnai ne tik materialinių, bet ir dvasinių dalykų trokšta prisikaupti ne tik kiek dabar reikia, bet ir atsargai. Tai – nusižengimas Visatos pusiausvyros dėsniui.

Kaip neišmintinga jį pažeisti, įsitikinau ir pati. Kartą su drauge vaikščiodamos po Dzūkijos mišką atradom nuostabią vietą. Ant sraunaus šaltiniuoto upelio krantų vienas priešais kitą augo du dideli ąžuolai. Aš prigludau prie vieno medžio, draugė peršokusi siaurą upeliuką, prie kito. Po to atsirėmusios dar ilgai sėdėjom svajodamos, gėrėdamosis gamta, medituodamos, gerdamos svaigius miško kvapus. Tačiau grįžusios į stovyklą pasijutom kažkokios pavargusios, išsekusios. Supratau, kad smarkiai persisotinom stipria ąžuolo energija. Prireikė paros, kad nuo jos pertekliaus išsivalytumėm. Kitą rytą kojos pačios mus nešė į beržyną. Beržai išlygino energijas ir harmonizavo organizmą.

– O ar nepakenksim medžiui išliedami savo neigiamą energiją ?

– Nepakenksim, augalas ją pavers žemei reikalinga trąša. Ir ne tik nepakenksim, bet padėsim, jei tą gėrį, kurį iš jo gaunam, parsinešim ir su meile spinduliuosim kitiems – savo šeimai, draugams, bendradarbiams, ar tiesiog nepažįstamiems žmonėms. Kai pradėsim patys generuoti gėrį, aplink mus tiesiog nebeliks piktų, bloga linkinčių žmonių, palaipsniui įvykiai ims dėstytis palankia linkme, ateis sėkmė. Ir čia nėra jokios mistikos, tiesiog tokie Visatos dėsniai. Gyvenkim pagal juos, ir tapsim laimingesni.

Pavargai, pasidarė negera, sunku, užklupo stresas, na, negriebk tos tabletės, o jei negali išeiti į mišką, bent atsisėsk kieme ant suoliuko, atsiplaiduok, pažiūrėk į palangėje augančią gėlę ar kitą augaliuką, užmegzk su juo ryšį, mintyse pakalbėk, pasiguosk. Pamatysi, po kelių minučių pasidarys lengviau. Augalas jaučia tave ir pradeda tau dirbti vien dėl to, kad tu toks pats gamtos vaikas, kaip ir jis. Tau dabar bloga, aš padėsiu. Taip sutvarkyta gamta.

Taip ir miške. Pagaliau nereikia jokių ypatingų technikų. Tiesiog pasivaikščiokite, gerkite akimis žalią spalvą, augalus, lapus, spygliukus lieskite rankomis, ne skinkite, ne plėšykite, o tiesiog lieskite ir per pirštus, delnus pajuskite raminančią, gydančią augalų energiją.

Atviri energetiniai kanalai yra ne tik rankose, bet ir paduose. Todėl kuo daugiau vaikščiokite basomis. Ir ne tik vaikščiokite, bet ir stebėkite savo pojūčius, kai padais paliečiate žolę, kankorėžį, smėlį, spyglius, dar kažką. Jau po poros dienų pajusite skirtumą, kaip jaučiatės basomis kojomis prisilietę prie betono ir gyvos žolės. Pajusite, kiek daug galite pasiimti iš žemės.

– Vistik miškas žmogui teikia ir materialinių gėrybių. Grybai, uogos, žolės – kartu su jomis į namus taip pat parsinešame gamtos energijos ir ja sotinamės, susirgę vaistažolėmis gydomės.

– Ir kuo glaudesnį kontaktą su miško gėrybėmis užmezgame, tuo daugiau jos mums duoda naudos. Ką daryti su grybais ir uogomis, visi žino, bet galiu pasakyti vieną receptą, kaip iš mūsų miškuose surinktų žolelių pasigaminti labai efektyviai imunitetą stiprinantį, organizmą valantį mišinį. Žinoma, žolelių galima ir nusipirkti, tačiau didesnis poveikis yra, kai patys jas renkame medituodami, pakalbindami, paprašydami suteikti gydomųjų galių.

Prisirenkame ramunėlių, jonažolės, smiltinio šlamučio, žemuogės lapų, geriausia su žiedeliais, ir beržo pumpurų. Sudžiovintų žolių imame po 100 gramų. Jei beržo pumpurų prisirinkti nespėjome, galime juos pakeisti beržo ir bruknių lapais, tik jų reikės imti po 100 gramų, tada susidarys ne pusę kilogramo, o 600 gr. Visas šias sudžiovintas žoles dešine ranka ( jei esate kairiaankis – kaire) maišome ir laikome stikliniame inde, tik ne hermetiškai uždarytą, o uždengtą geriausiai lininiu audeklu.

Gydymo kursą pradedame per pilnatį ar delčią. Į pusės litro stiklainį įdedame saują žolių, užplikome verdančiu vandeniu ir paliekame pritraukti 40-60 minučių. Tada per audeklą perkošiame ir padaliname į dvi dalis. Vieną, pasaldintą šaukšteliu medaus, mažais gurkšneliais išgeriame vakare ir po to daugiau nieko nevalgome ir negeriame.

Likusius 250 g taip pat su šaukšteliu medaus ( galima truputi pašildyti, tik ne mikrobangų krosnelėje) išgeriame ryte tuščiu skrandžiu ir po to pusantros- dvi valandas nieko negeriame ir nevalgome. Taip darome kasdien, kol suvartojame visą mišinį. Jo užtenka 2-3 mėnesiams.Valomasis poveikis trunka dar keturis mėnesius, kai baigiame gerti. Ir to pakanka 5 metams. Tiesa, miesto gyventojams kursą galima kartoti po 3 metų.

Kas vartojo, buvo visi patenkinti. Kai kuriems išsivalė tulžies akmenys, iš inkstų pasišalino smėlis. Štai ką daro mūsų miškų žolelės.

– Ačiū už įdomų pokalbį.