SVAJONIŲ KELIAS: 88 diena, Sikrags, 10 stotelė

“Svečias į namus – Dievas į namus” – kaip būtų galima suprasti ir interpretuoti šią patarlę? Svajonių Kelyje svečių būna nuolat – artimieji, draugai, bendraminčiai, dažnai prie stalo kartu vaišinasi ir netikėtai užklydę pakeleiviai. Stebint nuolatinę žmonių kaitą, galima įžvelgti tokią patarlės prasmę – kiekvienas apsilankęs svečias, tai kaip Dievo dovana, staigmena, kur nežinai kas slepiasi po jos pakuote.

Beveik savaitę pas mus viešėję Deimantės tėveliai, Vytautas ir Nijolė, tikrai buvo maloni dovana mums visiems. Branda, išmintis, pagarba, tolerancija, žinios, humoras, bendravimo lengvumas, žingeidumas… ir tai dar ne viskas ką galėjome pasisemti iš šios gražios senjorų poros.

 

Gal trečią viešnagės dieną, Vytautas, pasakodamas apie tai kuo skiriasi ciklonas nuo anti ciklono, pagaliau išsidavė apie savo ypatingą profesiją – jis lakūnas, daugiau nei 30 metų pilotavęs lėktuvą. Tikrai ne dažnai pasitaiko galimybė pažinti tokį žmogų, tad mūsų pokalbiai dažnai nukrypdavo prie temų apie skrydžius, aitvarus, aerodinamiką. Su dideliu įdomumu klausėmės Vytauto pasakojimų – nuo nejuokingų įvykių skraidinant prezidentą iki linksmų istorijų apie skrydį lėktuvo bagažinėje tarp vynuogių. Vienas iš sovietmečio nutikimų: “dirbant Kazahstane turėjome praeiti sveikatos patikrinimo komisiją, tačiau toje vietoje nebuvo nei vienos ligoninės, tik “Dom hi-hi” (psichiatrijos ligoninė), tad vietinis vairuotojas nuvežė mus ten. Dviese su kolega įėjome į geltonos spalvos pastatą ir pasakėme, kad atėjome atlikti medicininę apžiūrą. Mums pasiūlė prisėsti. Sėdėjome, sėdėjome, o eilė, kaip nejuda taip nejuda, tad gydytojus informavome, kad esame pilotai. O daktarai ramiu tonu tarė – taip taip, mes čia visokių turime ir kosmonautų, ir pilotų, ir generolų…. ir paspaudė slaptą mygtuką, kad iškviestų pastiprinimą. Netrukus atėjo keli vyrai, norėdami mus sutramdyti, ir tuo pačiu mūsų laimei pro duris įėjo mus atlydėjęs vairuotojas, kuris patikino, kad mes tikri pilotai :) ”

Būnant šalia stipraus ir atkaklaus žmogus, kuris gyvenime pasiekė savo svajonę, labai knietėjo paklausti: Ar užtenka norėti, kad pasiektum savo svajonę? – Atsakymas buvo: “Reikia LABAI norėti…”

Atsisveikinimui Vytautas simboliškai pavaišino “kregždutės” saldainiais ir paliko įrašą ne tik įspūdžių knygoje, bet ir mūsų sielos užrašuose…

 

 

Tekstas /  Silvija

Nuotraukos / Deimantė