Vėlinės ar Helovynas?

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunų žmonių spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, apie ją labai įdomiai pasakoja užsienio televizijos. Lietuviai panašiai siaučia per Užgavėnes. Gal viskas būtų gerai (juk panašiai prigijo ir šv. Valentino diena), bet šiuo rudens laikotarpiu lietuviai švenčia Vėlines, kurios priešingai nei Helovynas yra susikaupimo, rimties, tylos metas.

Švenčiantys Helovyną dažnai patys nežino, ką švenčia. Žino tik tiek, kad reikia persirengti kuo baisesniu padaru, būtina labai šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių. Tuo dažnai piktinasi konservatyvesnių pažiūrų lietuviai. Išties Helovynas ir Vėlinės yra skirtingos kilmės šventės, turinčios skirtingą prasmę.

Germanų tautos lapkričio 1-ąją dieną kaip ir mes švenčia Visų šventųjų dieną (All Hallows’ Day). Diena prieš šią šventę yra žinoma kaip Visų Šventųjų išvakarės, o angliškai tai skamba “ol helous yv” (All Hallows’ Eve), susiliejus garsams iš čia ir kilo šventės pavadinimas Helovynas (Halloween).

Šiuo metu ši šventė populiariausia Amerikoje, nors jos šaknys glūdi Europoje. Tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą – Visų Šventųjų diena, kurią 1480 m. įteisino popiežius Sikstas IV. Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares.

Kaip tikėjo senovės keltai, tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų. Kad šios nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamu, kažkaip užsimaskuoti, todėl žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesniais į jas. O bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Tikėjo, kad dvasios eina paskui vaišes, švęsdamos jį skanauja ir dar metams pasilieka už miesto ribų.

Įsigalėjus krikščionybei buvo stengiamasi išguiti šią šventę. Pamažu ji neteko savo tikrosios Naujųjų metų sutikimo prasmės, virto vaikų, kurie dar tiki dvasiomis ir mėgsta karnavalus, švente. 1840 metais daug airių imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kartu su jais į šią šalį pateko ir Helovyno šventė, kuri greit prigijo ir tapo labai mėgiama amerikiečių.

Yra puikiai žinomos Helovyno persirengėlių kaukės, kurios yra grynai germaniškos: raganos, juodos katės, goblinai, skeletai, vaiduokliai. Šventės spalva juoda, nes pats siautulys prasidėdavo naktį, kai jau sutemę. Šventės simboliu yra tapęs ir žmogaus veidu išpjaustytas moliūgas (jack-o’-lantern). Airiai, kurie yra šio simbolio pradininkai, darė jį iš ropės ir tikėjo, kad tai yra šykštuolio Džeko veidas. Jis buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvo priimtas į rojų ir dėl to bastėsi po žemę kaip vaiduoklis.

Lietuviškos Vėlinės turi visai kitą kilmę ir prasmę. Nesvarbu, kad čia nuo seno buvo prisimenami mirusieji, eita į kapines, ten degti laužai, vaišinamos vėlės. Tai primena Helovyną, bet nepamirškime, kad germanai šventė Naujųjų metų pradžią. Be to labai skiriasi švenčių nuotaika.

Vėlines kaip ir Helovyną pakoregavo krikščionybė. Pirmiesiems krikščionims nesisekė palaužti senojo baltų tikėjimo ir išguiti pagoniškų švenčių, todėl beliko vienintelė išeitis – adaptuoti jas, pritaikyti krikščioniškąjam tikėjimui. Taip atsirado dvi rudens šventės, kurios buvo švenčiamos padieniui – Visi šventieji ir Vėlinės. Bet ir tai nepadėjo. Žmonės neskiria šių švenčių, švenčia jas kartu. Vėlinės užgožė Visus šventuosius.

Vėlinių pavadinimas kilęs nuo žodžio vėlė ’mirusiojo dvasia’. Tiesa, buvę ir kitokių pavadinimų: Ilgės, Zodušnų diena, Dūšių diena, Žemaičiuose vadinta Šermienia. Šią šventę Baltai šventė spalio – lapkričio mėnesį.

Tikėta, kad Vėlinių dieną Dievas leidžiąs mirusiems aplankyti savo gyvuosius giminaičius. Namiškiai laukdavo savo vėlių, pavalgę vakare nenukraudavo stalo, nes tikėjo, kad naktį čia puotaus mirusieji. Kartais namiškiai patys eidavo į kapines pakviesti vėlių į puotą.

Žemaičiai tą dieną vėles iš kapų kviesdavo į pirtį, kur jų laukė nukrauti stalai, balti marškiniai. Patys tris dienas namie puotaudavo, o tada likusias pirtyje vėlių vaišes nunešdavo į kapus.

Per Vėlines buvo įprasta gausiai šelpti elgetas. Jie gaudavo ne tik lašinių ir pyrago, bet ir visą Vėlinėms papjautą avį.

Žmonės pastebėjo, kad Vėlinių naktis dažniausiai lietinga ar sninganti. Jie tai aiškino tuo, kad dangus verkia ir kartu trukdo žmonėms vaikščioti, kad šie nedrumstų ramybės vėlėms, atėjusioms į šį pasaulį.

 Didžiausia Helovyno ir Vėlinių problema yra tai, kad šios šventės yra šalia viena kitos. Jei jas skirtų bent dvi savaitės, nekiltų tiek pasipiktinimo bei diskusijų. Tikrai sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovyno vakaro (kuris dažniausiai baigiasi paryčiais kuriame nors bare) galima greit susikaupti ir nurimusia širdimi eiti į kapus.