• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Kur Mokytojas Dabar?

Planetos šiandien

Audio įrašai

2022.05.06
Ришон-ле-Цион
Жертвенность это...
2022.05.06
Ришон-ле-Цион
Развитие. Как в рабочий коллектив принести духовную идею
2022.04.12
Lev Bechakas
Harmonizuojanti relaksacija. 18min

Facebook/RJM    Youtube/RJM   Instagram/RJM

Balto lapo pletkai. Jovita Čiuplytė.

 

Labas rytas. Būna pramerki ryte akis ir pasaulis toks kaip visada – viskas savo vietose, tu užsiimi įprastomis dienos veiklomis, viskas teka įprasta vaga. O kartais nubundi, bet pasaulis kažkoks kitoks – toks gyvas ir norintis su tavim pasibūti, pasišnekėti. Atrodo kur beeitum, šaligatviai tave nešioja, lietus su tavim glebėsčiuojasi, sraigės flirtuoja, o pienė su kaštonu pasakoja savo šviežią meilės istoriją, arba tau krūtinę spaudžia tiek jausmų, kad norisi miegančiam prie laiptinės katinui atlikti išpažintį ir tu tyliai sau galvoji, kad gal išėjai iš proto. Ypač dažnai taip jautiesi grįžęs po seminaro, kuris įveda į tą jautrią jausmingą būseną ir nudažo pasaulį sodriomis spalvomis. Ir kartais tai, ką girdi, matai ar jauti, gera išpletkinti baltam lapui. Dalinuosi keletu balto lapo pletkų 😉.

Jovita Čiuplytė

 

 

 

Kartą bendroje aikštelėje

 

Gražiausios pasakos paskendo dainoje,

Kuždėjos sielos susitikę bangose,

Pirštų, delnų, plaukų raizgalynėj

Mirė žodžiai, susilydė begalybėj.

 

Minkštame lietuje plasnojom,

Vienas į kitą kelio ieškojom,

Išsigandę bėgom, išsiilgę grįžom,

Lietui nurimus vėl pasiklydom…

 

Daina nutilo – pasakos liko,

Delnai nutolo – lytėt nenustojo,

Lietus kelią ištirpdė,

Sielų šauksmo nenutildė.

 

Jų kuždėjimą šventą vėjai nešios

Ir vabzdžiai ilgesingai dūdelėm vis gros,

Kol mes vėlei pakilsim ir vėlei ieškosim,

Begalybės neradę ieškot nenustosim.

 

 

Dievas tarp delnų

 

Man verkė dievas ant galvos,

Maniau, kad lyja, greit nustos.

Rankas ledines tiesė jis,

Maniau žiema, bet tuoj atšils.

 

Ir tik sustingus supratau,

Kad savo dievus pamiršau.

Toli lėkiau, labai skubėjau,

Kol sielos balso negirdėjau.

 

O kai pradėjo ji kuždėt,

Ėmė nežmoniškai skaudėt,

Kritau, dusau, nebegalėjau,

Į ledo šukes pabyrėjau.

 

Kai atsimerkiau, pamaniau,

Gal visa tai susapnavau,

O čia, dabar esu tikra.

Adomo, Ievos aš dukra.

 

Nuoga žolėse pakilau,

Link obelies nulingavau.

Aš žalčiui siuntinį turėjau,

Jam seną griaužtą pamėtėjau.

 

Tada pabudo manyje,

Vėl tūkstančių Ievų dvasia,

Pilna skanumo obuolių,

Ir gyvasties iš augalų.

 

Siunčiau aš žaltį po velnių,

Šaukiau: Adomai, aš myliu!

Sulipę medin prie špokų

Suradom dievą tarp delnų.

 

Sraigės galvoje

 

Man galvoj šiandieną sraigės…

Ar jos trenktos? Ar neblaivios?

Išrėplioja po lietaus

Ant šaligatvių žmogaus.

 

Nesušvilpsi, neįgnybsi,

Į jų galvą nesulįsi,

Ant bordiūro neprisėsi,

Nuo mirties neatkalbėsi.

 

Jos kriaukleles įsisukę

It į plaukus biguduką,

Išprotėję garbanos

Nuo rugpjūčio darganos.

 

Atrodo taip simpatiškai,

Nors gal ir desperatiškai.

Hipnotiškos merginos

Lėtai į mirtį mina.

 

Slenku lėtai lėtai, kaip sraigė

Per tas rugpjūčio darganas…

Ir liūdna ir gražu lauke,

Man išprotėjo garbanos…

 

Stebuklingi lašai

 

Bučiuotis dulksnoje,

Po kaštonais, nešalta.

Pienė nusivilko

Geltoną savo paltą.

 

Baltus peniuarus

Lietuje ji sušlapo,

Skruzdėlės bėgiojo

Nuo baltažiedžio kvapo.

 

Bučiniai dulksnoje

Nei trupučio nekando,

Švelniai jie ištirpo

Vos tik palietę žandus.

 

O kai lietus padūko,

Gėlelė virpėjo,

Ir rūbas balto pūko

Po pievą išbyrėjo.

 

Žalią gėlę pamatęs

Kaštonas nuraudo,

Jų meilė lietui lyjant

Lašuose išaugo.

 

Bučiuotis dulksnoje,

Po kaštonais, nešalta,

Stebuklingi lašai

Ant mūsų skruostų krenta…