Labas rytas. Būna pramerki ryte akis ir pasaulis toks kaip visada – viskas savo vietose, tu užsiimi įprastomis dienos veiklomis, viskas teka įprasta vaga. O kartais nubundi, bet pasaulis kažkoks kitoks – toks gyvas ir norintis su tavim pasibūti, pasišnekėti. Atrodo kur beeitum, šaligatviai tave nešioja, lietus su tavim glebėsčiuojasi, sraigės flirtuoja, o pienė su kaštonu pasakoja savo šviežią meilės istoriją, arba tau krūtinę spaudžia tiek jausmų, kad norisi miegančiam prie laiptinės katinui atlikti išpažintį ir tu tyliai sau galvoji, kad gal išėjai iš proto. Ypač dažnai taip jautiesi grįžęs po seminaro, kuris įveda į tą jautrią jausmingą būseną ir nudažo pasaulį sodriomis spalvomis. Ir kartais tai, ką girdi, matai ar jauti, gera išpletkinti baltam lapui. Dalinuosi keletu balto lapo pletkų 😉.
Jovita Čiuplytė
Kartą bendroje aikštelėje
Gražiausios pasakos paskendo dainoje,
Kuždėjos sielos susitikę bangose,
Pirštų, delnų, plaukų raizgalynėj
Mirė žodžiai, susilydė begalybėj.
Minkštame lietuje plasnojom,
Vienas į kitą kelio ieškojom,
Išsigandę bėgom, išsiilgę grįžom,
Lietui nurimus vėl pasiklydom…
Daina nutilo – pasakos liko,
Delnai nutolo – lytėt nenustojo,
Lietus kelią ištirpdė,
Sielų šauksmo nenutildė.
Jų kuždėjimą šventą vėjai nešios
Ir vabzdžiai ilgesingai dūdelėm vis gros,
Kol mes vėlei pakilsim ir vėlei ieškosim,
Begalybės neradę ieškot nenustosim.
Dievas tarp delnų
Man verkė dievas ant galvos,
Maniau, kad lyja, greit nustos.
Rankas ledines tiesė jis,
Maniau žiema, bet tuoj atšils.
Ir tik sustingus supratau,
Kad savo dievus pamiršau.
Toli lėkiau, labai skubėjau,
Kol sielos balso negirdėjau.
O kai pradėjo ji kuždėt,
Ėmė nežmoniškai skaudėt,
Kritau, dusau, nebegalėjau,
Į ledo šukes pabyrėjau.
Kai atsimerkiau, pamaniau,
Gal visa tai susapnavau,
O čia, dabar esu tikra.
Adomo, Ievos aš dukra.
Nuoga žolėse pakilau,
Link obelies nulingavau.
Aš žalčiui siuntinį turėjau,
Jam seną griaužtą pamėtėjau.
Tada pabudo manyje,
Vėl tūkstančių Ievų dvasia,
Pilna skanumo obuolių,
Ir gyvasties iš augalų.
Siunčiau aš žaltį po velnių,
Šaukiau: Adomai, aš myliu!
Sulipę medin prie špokų
Suradom dievą tarp delnų.
Sraigės galvoje
Man galvoj šiandieną sraigės…
Ar jos trenktos? Ar neblaivios?
Išrėplioja po lietaus
Ant šaligatvių žmogaus.
Nesušvilpsi, neįgnybsi,
Į jų galvą nesulįsi,
Ant bordiūro neprisėsi,
Nuo mirties neatkalbėsi.
Jos kriaukleles įsisukę
It į plaukus biguduką,
Išprotėję garbanos
Nuo rugpjūčio darganos.
Atrodo taip simpatiškai,
Nors gal ir desperatiškai.
Hipnotiškos merginos
Lėtai į mirtį mina.
Slenku lėtai lėtai, kaip sraigė
Per tas rugpjūčio darganas…
Ir liūdna ir gražu lauke,
Man išprotėjo garbanos…
Stebuklingi lašai
Bučiuotis dulksnoje,
Po kaštonais, nešalta.
Pienė nusivilko
Geltoną savo paltą.
Baltus peniuarus
Lietuje ji sušlapo,
Skruzdėlės bėgiojo
Nuo baltažiedžio kvapo.
Bučiniai dulksnoje
Nei trupučio nekando,
Švelniai jie ištirpo
Vos tik palietę žandus.
O kai lietus padūko,
Gėlelė virpėjo,
Ir rūbas balto pūko
Po pievą išbyrėjo.
Žalią gėlę pamatęs
Kaštonas nuraudo,
Jų meilė lietui lyjant
Lašuose išaugo.
Bučiuotis dulksnoje,
Po kaštonais, nešalta,
Stebuklingi lašai
Ant mūsų skruostų krenta…