Respublikinė Jogos Mokykla „Gyvenimas yra laimė“ – Mokytojas
Kraunasi ...
Savaitė pralėkė nepastebimai, mes ir vėl užsiėmimuose. Kaip buvome pažadėję, pradėjome nuo praėjusio šeštadienio praktikų įspūdžių aptarimo.
Pagrindinis klausimas – kaip išlaikyti koncentraciją ir, atliekant plazminę funkciją, tuo pat metu sukurti savo asmeninį planą ir juo vadovaujantis veikti?
Atliekant užduotį oktavoje, galvoti ir veikti tuo pačiu metu nepavyksta, todėl reikia savo protą ištraukti iš chaoso, kuris ir yra plazma, sukurti sau pačiam suprantamą schemą ir grąžinti oktavai tvarkos pradą. Oktavoje kaupiasi nestruktūrizuota energija ir protas tarsi plūduriuoja jos bangose, kartkartėmis išmesdamas mums minčių nuotrupas, neturinčias nei tinkamos formos, nei tikslo. Būtina leisti kūnui judėti automatiniu režimu, protą tuo budu atlaisvinant plano kūrimui. Struktūrinės praktikos būtent tam mus ir rengia: atskirti (padalinti) mūsų dviejų branduolių protą užduoties atlikimui pasirinktu režimu.
Planas mus veda prie veiksmų, o veiksmai – prie įvykių. Įvykis gi – tai įprastos dalykų eigos sutrikimas. Susidūręs su įvykiu, protas nebegali prognozuoti ir visi iš anksto sukonstruoti veiklos modeliai eina perniek. Protas priverstas kurti naują pasaulio suvokimo vaizdinį (žemėlapį) ir kurti naujus planus. Įvykis gali būti kieno nors plano dalis, bet mes šio plano nesuvokiame. Didelis pasaulio suvokimo žemėlapis ne tik gali, bet ir privalo jungti mažesnius, kitaip sunkiai atitiks realybę. Jei mūsų sukurtas įvykis atitinka teisingą pasaulio suvokimo vaizdinį (žemėlapį), prie jo gali jungtis ir tie, kurių suvokimas panašus. Būtent taip ir nutinka oktavoje. Todėl protą reikia laikyti veiksmo lygmenyje, kartoti schemą ir kurti kristalą.
O kas gi būtų, jei jei vietoj penkių “atidirbtų” planų tiesiog “šoktume į vandenį” ir tenutinka tai, kas neišvengiama? Inercijos, “niekonedarymo” įveikimui – tai visai neblogas varijantas. Bet, vis dėl to, reikia sukurti kokią nors judėjimo sistemą, suderinti ritmus ir taktus, net prieš sąmoningai suvokiant tikslą. Vėliau – plazminės funkcijos suderinimas – ką ir kokia seka daryti. Toliau – kaupti “treniruotumą”, planuoti ir, savo ruožtu, artėti prie tikslo. Iliustruodamas šią mintį, Mokytojas pateikė pavyzdį: nemokėdamas vaikščioti, žygių neplanuok. Gebėjimas vairuoti mašiną kelionės tikslo nenulemia. Tik įgyvendinę planus, mes kaupiame sėkmės energiją ir patirtį: panorėjau ir man pavyko. Visgi, jei planas neatvedė prie tikslo, reškia buvo klaida, reikia planuoti iš naujo. Priežastis – arba pasaulio suvokimo žemėlapis netinkamas, arba protas nesukuria kokybiško produkto (plano).
Po šio pokalbio panorome pereiti prie praktinių užsiėmimų, kurie leido treniruoti automatinius veiksmus, davė peno apmąstymams ir užsitęsė iki vidurnakčio.
Tęsime rytoj.
Tekstas / Viktorija
Nuotraukos / Laura, Tania, Dovilė
Vertimas į lietuvių kalbą / Ingrida