Kaip pyktis taisyklingai
Net ir patys geriausi draugai ar žmonės kurie nuoširdžiai vienas kitą myli karts nuo karto ima ir susipyksta.
Kiekvienas žmogus turi teisę į savo pomėgius, tačiau neretai skirtingi pomėgiai tampa pykčių bei barnių priežastimi. Ir jei vienas iš draugų mėgsta skaityti, tarkim istorinius romanus, o kitas- detektyvus, tai neturėtų būti pykčių tarp judviejų priežastimi. Kažkas yra pasakęs: „Jei žmonės ginčijasi dėl to, kad nori įrodyti savo tiesą, -jie greitai baigia ginčą, nes tiesa gali būti tik viena. O kada besiginčijantys siekia ne įrodyti savo tiesą, o laimėti ginčą tuomet ginčas įsiplieskia vis labiau ir labiau, kadangi nei vienas iš priešininkų negali laimėti ginčo be to, kad vienas iš jų vis vien liks pralaimėjusiu“.
Kur kas rimtesnės yra kitos barnių atsiradimo priežastys. Žmonės pykstasi dėl to, kad nesupranta vienas kito minčių bei jausmų, arba dėl to, kad yra nepatenkinti vienas kitu.
Pirma, ką reikėtų išmokti, norint išvengti pykčių- tai aiškiai, be nutylėjimu ar miglotų užuominų, išsakyti savo mintis bei jausmus.
Antrą, ką reikėtų įsisavinti- tai išmokti skirti asmenybę nuo jos elgesio. Nereikia aptarinėti kito žmogaus; kitą žmogų reikia priimti tokiu, koks jis yra. O štai poelgiu aptarinėti galima. Tik reikia mokėti tai daryti taisyklingai. Tuomet ginčas pavirs į problemos aptarimą.
- Visu pirma negalima pyktis kur papuola ir kada papuola: gatvėje, svečiuose, prie pietų stalo ir t.t. Aptarinėti problemą reikia be pašalinių stebėtojų.
- Kalbėtis reikia tik apie šį konkretų atvejį, neprisimenant visų praeityje buvusių pretenzijų ir nuoskaudų.
- Nereikia vertinti poelgio, o kalbėtis apie savo jausmus ( ne „tu blogai pasielgei“, o „aš nuliūdau dėl to, kad…“ ).
- Pasakius kas jus liūdina, būtų neprošal užsiminti ir apie tai, kas jus džiugina ( „man patinta, kuomet tu…“ ).
- Išsakius pretenzijas reikia išklausyti atsakymus, o ne, išliejus nuoskaudą, pabėgti.
- Išklausius pretenzijas nedera atsakyti tyla ar priekaištais ( „tu pats irgi geras“ ).
- Atvirai reiškiant savo jausmus reikia susilaikyti nuo emocijų: nerėkti, tuo labiau nepaleisti į darbą rankų.
- Kategoriškai draudžiama daryti apibendrinimų ( „tu visuomet“, „tu niekuomet“ ), vertinti neigiamai ( „tu esi netaktiškas“ ), nurodinėti ar įsakinėti ( „tu privalai“ ), logiškus argumentus keisti įžeidimais, grubumu, mėtyti užuominas apie intelektinius ar fizinius žmogaus, kuriam jūs turite pretenzijų, trūkumus.
- Ir „kaltinamajam“ ir „kaltintojui“ reikia mokėti bent iš dalies pripažinti savo klaidas.
O svarbiausia, po to, kai visos pretenzijos išsakytos, abiem kartu pamastyti apie barnio rezultatus. Ar nebėra nuoskaudos? Ar neatsirado naujų nuoskaudų? Kokias išvadas ateičiai padarė kiekvienas iš jūsų? Ir ar pasistengsite neleisti, jog dar sykį kiltų barnis dėl tos pačios priežasties?
Medžiagą paruošė Tamara
Šaltinis Psyxologija.ru