Izraelis: Pranajamos kursas Haifoje – 1 diena

Pirmoji pranajamos kurso diena prasidėjo klausimais Mokytojui. Vienas iš jų – kaip išmokti planuoti, kelti tikslus ir juos pasiekti. Mokytojas pasiūlė – pirmiausia ugdyti savyje įprotį pasiekti numatytą tikslą. Dideli dalykai prasideda nuo mažų dalykėlių. Verta pradėti nuo mažų sau keliamų užduočių ar tikslų ir mokytis juos įvykdyti, t.y. pasiekti tikslą. Pavyzdžiui, iškeliate sau užduotį nueiti nuo namų iki automobilio per 2 minutes 24 sekundes. Kad užduotis būtų įvykdyta, turite būti maksimaliai tikslūs, kitaip keliamas tikslas nebus pasiektas. Atėję iki automobilio viena sekunde anksčiau arba keliomis sekundėmis vėliau, tikslo nepasieksite. Būtent todėl yra svarbu planuoti savo veiksmus ir tikslinti savo planą tol, kol tikslą pasieksite.

Kai visi klausimai buvo užduoti, Mokytojas grįžo prie pagrindinės kurso temos – pranajamos. Mokytojas dar kartą skyrė dėmesį sąvokos “pranajama” apibūdinimui. Taip pat paaiškino bazinius struktūros elementus, kurių pagalba tokios praktikos atliekamos.

Skirtingai nuo šiai dienai vyraujančio požiūrio į pranajamą kaip kvėpavimo pratimų sistemą, mūsų mokykloje į tai žvelgiama plačiau ir universaliau. Pranajama – tai mokėjimas valdyti energiją. Mūsų užsiėmimų eigoje mes žvelgsime į pranajamą, kaip į išugdytą gebėjimą nukreipti, valdyti energiją mūsų kūno viduje.

Kvėpavimo praktika – neatskiriama pranajamos dalis, padedanti žmogui pasirengti pranajamos (tikslingo energijos nukreipimo kūno viduje) procesui.

Kvėpavimą sudaro trys elementai: įkvėpimas, iškvėpimas ir pauzė (arba sulaikymas). Savo ruožtu kvėpavimo sulaikymas būna trijų tipų – sulaikymas po įkvėpimo, sulaikymas po iškvėpimo ir spontaniškas sulaikymas (be aktyvaus proto dalyvavimo).

Kvėpavimas gali būti trijų tipų – kvėpavimas pilvu, krūtine ir raktikaulinis kvėpavimas.

Kvėpavimas pilvu vyksta diafragmos judėjimo dėka. Leidžiantis diafragmai, plečiasi vidinė pilvo ertmė (o pats pilvas tarsi pučiasi), įvyksta įkvėpimas. Išvėpimo metu diafragma atsipalaiduodama kyla. Pilvas tuo pat metu įtraukiamas į vidų. Įkvepiamo – iškvepiamo oro dalis, gaunama šio kvėpavimo būdu sudaro apie 70 proc. nuo viso oro kiekio. Šiame kvėpavime dalyvauja apatinė plaučių dalis.

Kvėpavimas krūtine vyksta dėl šonkaulių srities išsiplėtimo įkvėpimo metu. Dalyvauja vidurinė plaučių dalis. Šiuo kvėpavimo būdu gaunama 20 – 30 procentų viso įkvepiamo – iškvepiamo oro kiekio.

Raktikaulinis kvėpavimas vyksta raumenų, atsakingų už pečių pakėlimą (įkvėpimo metu) ir nusileidimą (iškvėpimo metu), dėka. Šiam kvėpavimo būdui tenka apie 10 procentų viso įkvepiamo – iškvepiamo oro kiekio.

Procesai, vykstantys mūsų kūne – harmonizuoti, t. y. turi pradžią (gimimas), kulminaciją ir pabaigą (mirtis). Tai cikliniai procesai, turintys bendrą pradžią ir bendrą pabaigą. Minimaliu harmonizuotos sistemos vienetu laikomas širdies plakimas (vienas širdies dūžis). Kvėpavimo procesą sinchronizuodami su širdies plakimu, mes mokomės girdėti kūno ritmą. Tuo būdu kvėpavimas ir širdies plakimas harmonizuojami, t. y. dirba tuo pačiu ritmu.

Pirmąją praktinės užsiėmimo dalies dalį mes mokėmės “išgirsti” pulsą, bandėme neklysdami aptikti pulsaciją. Tai pasirodė ne taip jau ir paprasta. Paaiškėjo, kad širdies ritmas nėra pastovus ir turi savybę kisti įkvėpimo – iškvėpimo proceso metu. Sekdami šiuos pokyčius, mes mokėmės prisitaikyti prie širdies ritmo, nepaisydami jo kintamumo ir nekreipdami dėmesio į išorės veiksnius.

Užsiėmimo kulminacija – “ugninio valymo” praktika. Jungdami kvėpavimą pilvu ir plaštakų judesį ratu pilvo srityje, mes kūrėme “ugninį kontūrą”. Tuo būdu stimuliavome nervų ląsteles pilvo ertmėje, ko pasekoje išsilaisvino didelis energijos kiekis, sukėlęs karščio pojūtį pilvo srityje. Pasak Mokytojo, ši išlaisvinta energija gali būti nukreipiama įvairių organizmo procesų sureguliavimui: emocinio fono išlyginimui, viškinimo gerinimui, teikti kitų teigiamų efektų.

Taip baigėsi pirmoji diena.

Rytojus žada būti ne mažiau įdomus.

 

Teksto autorius / Denisas

Vertė / Ingrida