SVAJONIŲ KELIAIS: Kintai, liepos 7 diena

Lietuva, Kintai
Trisdešimt ketvirta kelionės diena

Šiandien galima fiksuoti dar vieną “Svajonių Keliais” visų sezonų rekordą – jau dešimt dienų kaip be perstojo pučia vėjas. Nuo pat atvykimo į Kintus, kas dieną, kaip į darbą ar studijas, žvalus būrys kaituotojų noriai traukia prie marių. Įdomu: Ar galima ‘persikaituoti’? Pagal šiandienos  pastebėjimus, panašu, kad ne. Paslaptis tikriausiai glūdi tame, kad kaitavimas – tai nuolatinis mokymasis, susidedantis iš daugybės žingsnelių, kur kiekvienas etapas, tai naujas iššūkis, nauja įkopta “viršukalnė”.

Viskas prasideda nuo vidinio keisto nerimo stebint margaspalvius aitvarus, tarytum galingus paukščius lengvai sklandančius jūros paviršiumi. Gamtos jėgų didybės ir žmogaus pastangų duetas kuria įspūdingą reginį – taip gimsta būsimas kaituotojas.

 

Užgimstant naujam kaituotojui labai svarbus “lėliukės” brendimo etapas – komfortiškas aitvarų šokio stebėjimas nuo kranto.

 

Jau “užkibusi žuvelė” pradeda nuo teorinio įvado ir aitvarų pūtimo praktikų.

 

Mokantis toliau, vienas iš pirminių bazinių įgūdžių – išmokti pakelti aitvarą. Stebinti, tikrai gražus reginys!

 

Įvaldžius aitvaro vairavimo techniką ir pasiekus “palaukimo ant lentos” etapą vėl nauja pradžia: šuoliukai, dar toliau – apsisukimai  ir t.t. – šiame sporte meistriškumui ir triukams ribų nėra.

 

Kitas įsimintinas įvykis, tai mūsų visos bendruomenės vizitas pas svetingus kaimynus, su kurias pažintis prasidėjo dar praėjusį sezoną.

 

Trumpai istorija tokia – šalimais esančioje sodyboje gyvena Guoda ir Erikas, kurie iš Vilniaus persikraustė į pamarį ir pradėjo kurti čia savitą savo pasaulį, kuris pagal jų sumanymą turėtų pavirsti jogos, meditacijų, kūrybinių praktikų centru. Ir jiems puikia sekasi – šiuo metu sodyboje gyvena ir padeda realizuoti jų idėjas nemažas būrelis savanorių.

 

Priimti buvome labai šiltai, su mažuose miesteliuose dar nepamirštu nuoširdumu ir lietuvišku svetingumu. Šeimininkai netgi pasiūlė vykti į Mindaugo karūnavimo šventę ir kartu su Kintų bendruomene sugiedoti Lietuvos himną, bet nepastebimai užsibuvome ir Justo autorinių dainų muzikinis pasirodymas baigėsi bendru choru ir kartu ant  marių kranto sudainuotu Lietuvos himnu. Tai viena iš tokių akimirkų, kurios ir be nuotraukų ar dienoraščių išlieka kelionių prisiminimuose.

 

Apsilankymas besikuriančioje meditacijų erdvėje padarė savo įtaką ir mūsų bendruomenės narių įpročiams.

 

Čia, Kintuose, vėjas toliau pučia, tikėtina, kad ir sekanti mūsų naujienų apžvalga pasieks skaitytojus iš tapybiško Pamario!

 

Tekstą parengė / Silvija
Nuotraukos, video / Reda, Saša II, Silvija ir Deimantė