– Raportuok. Trumpai.
– Gyvas. Eina į darbą. Kažko vis tikisi.
– Ko tikisi?
– Sunku man pasakyti. Du kartus rodžiau jam laimingą sapną. Nemato. Vis skundžiasi, kad darbe pavargsta.
– O kas darbe?
– Kaip ir pas visus. Vadovai. Betvarkė. Rūkykla. Gandai.
– Vadovai griežti?
– Vadovai kaip vadovai. Kaip ir visur. Tik bijo jis kažkodėl jų.
– Baimes vaikei?
– Žinoma, kas rytą pakeliui į darbą. Sparnais mojavau virš galvos. Net debesis išvaikiau. Teko per galvą pliaukštelėti, kad bent saulę pastebėtų.
– Simpatiška nepažįstamoji?
– Be abejo. Gatvėje kaktom susidūrė.
– Ir kaip?
– Kaip? Niekaip. Suburbuliavo “atsiprašau” ir vėl į savo mintis pasinėrė.
– O po darbo?
– Parduotuvė. Televizorius. Internetas. Miegas.
– Televizorių gadinai?
– Žinoma. Naują nusipirko.
– Internetą atjunginėjai?
– Penkias dienas iš eilės. Tada darbe sėdi iki vėlumos.
– Taaaaip….o savaitgaliai?
– Miega iki pietų. Tada tvarkosi. Vakare – draugai, nereikšmingi pliurpalai, degtinė…Namo vidurnaktį. Iš ryto skaudanti galva. Visą dieną lovoje arba prie kompiuterio.
– O JI?
– JI šalia. Į vieną parduotuvę vaikšto.
– Eilėje susidūrė?
– Viskas kaip priklauso. Net savaitgalį į autobusų stotelę abu atvedžiau.
– Likimo linijas tikrinai?
– Taip. Sutampa. Tame ir reikalas…Toks jo gyvenimo būdas… Na, negaliu aš daugiau!
– Baigt kalbas! Kur ypatingo poveikio priemonių sąrašas?
– Štai, šefe. Gripas su karščiavimu ir kliedesiais. Kaulų lūžis. Automobilio avarija. Bankrotas. Gaisras. Finansinė krizė.
– Pakanka. Ypatingo poveikio priemonių panaudojimui leidimą gavai. Bet kol kas išrink tik vieną…Gal atsipeikės. Vykdyk.
Nevargink savo Angelo…