Keliavo per pasaulį du vienuoliai. Vieną kartą savo kelyje jie sutiko labai gražią moterį. Ji buvo tiesiog nežemiško grožio. Moteris stovėjo prie upės ir stengėsi ją perbristi. Jai būtinai reikėjo patekti į kitą krantą. Tačiau vandens srovė buvo tokia stipri, kad ji niekaip viena negalėjo to padaryti.Tada vienas iš vienuolių nedelsdamas ir be jokių klausimų greitai priėjo prie moters, paėmė ją ant rankų ir pernešė į kitą upės krantą. Paskui jis sugrįžo pas savo bendrakeleivį ir jie tylėdami tęsė savo kelionę. Taip jie ėjo kurį laiką. Staiga antrasis vienuolis neištvėrė ir paklausė:
– Juk mes davėme įžadus nesiliesti prie moters. Kaip tu galėjai pasodinti ją ant savo pečių?
Kitas vienuolis rimtai pažiūrėjo į savo bendrakeleivį ir atsakė:
– Aš palikau moterį ant kranto jau prieš valandą, o tu, sprendžiant iš visko, vis dar neši ją su savimi.