Atsiskyrėliai

Upokšnio apylinkėse gyveno daug atsiskyrėlių. Kiekvienas buvo susirentęs sau trobelę ir leido dienas visiškoje tyloje, mąstydamas ir melsdamasis. Susitelkę savo viduje, atsiskyrėliai meldė malonės patirti Dievo artumą.

Dievas norėjo eiti jų aplankyti, tačiau negalėjo rasti kelio. Jis matė tik toli vienas nuo kito išsibarsčiusius taškelius dykumos platybėse.

Ir štai vieną sykį kažko svarbaus prireikus vienas atsiskyrėlis nuėjo pas kitą. Ant smėlio liko siaura pėdų juosta. Sulaukęs svečio atsiskyrėlis vėliau ir pats panoro jį aplankyti. Pėdos smėlyje tapo gilesnės. Veikiai ir kiti atsiskyrėliai ėmė lankyti vienas kitą. Tai vyko vis dažniau.

Ir štai vieną dieną Dievas, į kurį maldoje nuolat kreipėsi atsiskyrėliai, pažvelgė iš aukštai ir išvydo takelių voratinklį, jungusį jų trobas. Laimingas jis tarė: -Dabar – taip! Dabar jau matau kelią, kuriuo galiu pas juos nukakti.