Jogos filosofija moko, kad kiekvienas individas iš Dievo gauna savo poreikiams tenkinti pritaikytą fizinį mechanizmą bei priemones to mechanizmo palaikymui ir taisymui, jei dėl žmogaus aplaidumo jame atsiranda defektų. Jogai tiki, kad žmogišką kūną sukūrė didžioji Sąmonė. Savo organizmą jie laiko mechanizmu, kurio sukūrimo idėja liudija apie jo kūrėjo didžiausią išmintį ir rūpestingumą. Jogai žino, kad kūnas egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja didžioji Sąmonė, kuri ir toliau veikia mūsų fiziniame kūne, ir kol individas derina savo veiksmus su Dieviškuoju įstatymu, jis išsaugo savo sveikatą ir tvirtybę. Bet kai tik žmogus ima nebepaisyti šio įstatymo, tuojau pat jame atsiranda disharmonija ir ligos.
Sąmonė, kurios pasireiškimą mes vadiname “gamta“, „gyvenimo principu“ ir kitais panašiais pavadinimais, nuolat siekia ištaisyti visas paklaidas – užgydyti žaizdas, suauginti kaulų lūžius, išmesti kūne besikaupiančias nuodingas medžiagas – ir tūkstančiais būdų palaiko teisingą mūsų mašinos eigą. Dažnai tai, kas mums atrodo liga, iš tikrųjų yra tik teigiamas gamtos, besistengiančios pašalinti nuodingus produktus, kurie dėl mūsų kaltės įsiskverbė į organizmą, veiksmas. Tai kaipgi sudarytas mūsų kūnas? Įsivaizduokime, kad siela ieško laikinojo būsto, kuriame ji galėtų praleisti tam tikrą savo egzistavimo laiką. Pažiūrėsime, kokius reikalavimus siela pateikia kūnui ir ar gamta patenkina jos reikalavimus.
Visų pirma, sielai būtinas ypatingai sudėtingas fizinis minčių organas, centrinė stotis, iš kur ji galėtų valdyti kūno veiklą. Gamta suteikia jai šį nuostabų organą: ji sukuria žmogaus smegenis.
Paskui siela ieško organų, galinčių suvokti ir išlaikyti išorinio pasaulio įspūdžius. Gamta atsiliepia ir sukuria akis, ausis, nosį, skonio organus ir jaučiančius nervus.
Toliau reikia, kad smegenys palaikytų ryšį su skirtingomis kūno dalimis. Tam gamta nuostabiai padengė visą kūna nervais: jais smegenys visoms kūno dalims perduoda savo įsakymus, įspėjimus apie pavojų, nusiskundimus, pagalbos šauksmus ir panašiai.
Be to, kūnas turi turėti galimybę judėti. Jis jau nebepasitenkina augalo gyvenimu ir nori „keisti vietą“. Jis stengiasi paimti daiktus ir ir naudoti juos savo reikmėms. Gamta suteikia jam galūnes, raumenis ir sausgysles, kurių pagalba šios galūnės gali veikti.
Kūnui reikalingi griaučiai, kurie jam suteiktų formą, gintų jį nuo smūgių, suteiktų jam stiprumą ir tvirtumą, tarnautų jam kaip atrama. Gamta sukuria kauinį pagrindą, vadinamą skeletu. Tai nuostabus mechanizmas, vertas paties dėmesingiausio tyrinėjimo.
Po to siela ieško fizinio bendravimo būdo su kitomis įsikūnijusiomis sielomis. Ir štai bendravimo priemonės – klausos ir kalbos organai.
Kūnas reikalauja sistemos, išnešiojančios maisto medžiagas į visas kūno dalis, kad atnaujintų jas, papildytų, atitaisytų ir sutvirtintų visus atskirus organus. Be to, būtina, kad nereikalingos, suirusios medžiagos būtų surenkamos į bendrą krematoriumą, jame sudegtų ir būtų išmetamos iš organizmo. Gamta sukuria gyvybę atnaujinantį kraują, arterijas ir venas, per kurias kraujas teka po visą kūną ir atlieka savo užduotį. Šalia ir plaučiai, kuriuose kraujas prisotinamas deguonimi ir kartu sudeginamos nereikalingos medžiagos.
Organų atstatymui ir pataisymui reikalingos išorinio pasaulio medžiagos. Gamta jam duoda organus, kurie priima maistą, virškina jį, išskiria iš jo maistingąsias sultis ir išmeta iš kūno nereikalingas liekanas.
Ir pagaliau, kūnas apdovanotas sugebėjimu reprodukuoti panašius į save ir suteikti kitoms sieloms kūniškąjį būstą.
Žmogaus kūno stebuklingo mechanizmo ir veikimo tyrinėjimas – vertinga užduotis kiekvienam iš mūsų. Šiame tyrinėjime žmogus gauna patį įtikinamiausią įrodymą apie didžiosios Sąmonės gyvavimą gamtoje.
Pagal Ramačarakos knygą „Hatha joga“