Pavasaris! Derlingoje pavasarinėje dirvoje šalia viena kitos guli dvi saulėgrąžos.
Viena saulėgrąža ir sako:
– Aš noriu augti! Aš noriu suleisti savo šaknis giliai į dirvą ir išleisti savo švelnius žalius daigelius į viršų, kiaurai žemę virš manęs…!
Aš norėčiau išskleisti savo švelnius pumpurėlius kaip vėliavas tam, kad paskelbčiau apie pavasario pradžia…
Savo žiedlapiais aš tikiuosi pajausti rytinės rasos prisilietimą ir saulės šilumą…!
Taip ji ir augo….
Tuo metu kita saulėgrąža kalbėjo:
– Aš bijau…Jeigu nukreipsiu savo šaknis į žemę, neaišku kas joms gali ten nutikti … ten tamsu ir drėgna… Augti į viršų?
Bet juk aš galiu sužeisti savo daigelius besiskverbdama pro tvirtą dirvą…
O jeigu aš išskleisčiau savo švelnius pumpurėlius, tai bet kuri sraigė galėtų juos nugraužti…
kai aš sužydėsiu, pro šalį einantis vaikas gali nuskinti mano žiedelį… Na jau ne. Geriau aš palauksiu kol taps saugu…
Taip ji ir laukė…
Tuo metu kiemo višta, kuri kapstėsi pavasarinėje dirvoje, surado belaukiančią saulėgrąžą ir ją sulesė…