Žmogus skundėsi Dievui, kad jo gyvenime nėra nieko įdomaus, džiaugsmingo, didingo.
– Ką tu, juk visa tai tu tikrai turi ir labai daug, – atsakė jam Viešpats.
– Ir kur gi tai? Viskas pilka, žema ir neįdomu. Ar aš, tavo manymu, negaliu atskirti kas įdomu, o kas nuobodu?
– O tu į savo gyvenimo knygą žiūrėjai?
– Tai aš apie ją ir kalbu…
– Kaip gi taip? Juk ten tiek daug įvairiausių pamokų, užduočių, išbandymų ir nuotykių? – nustebęs paklausė Viešpats. – Kaip tik vakar ją skaičiau.
– Tu čia kalbi apie mano gyvenimo knygą?
– Na, ne apie mano gi, – atsakė Viešpats ir minutėlei sudvejojo. – Ak taip, aš prisiminiau. Dabar tampa viskas aišku…
– Kas tau aišku? – paklausė žmogus.
– Kaip aš besistengčiau tave išmokyti, tačiau tu iki šiol taip ir neišmokai skaityti ir suprasti gyvenimo ženklų. Tu žiūri į juos ir nematai, ir nesuvoki, o jei nematai, tai tau visa tai ir neegzistuoja. Dėl savo užsispyrimo ir nematymo tu neįžiūri visų galimybių įvairiapusiškumo. Jeigu nori, kad tavo gyvenimas taptų spalvingesnis, džiaugsmingesnis, didingesnis, įdomesnis ir pilnas prasmės, turi mokykis suprasti jo kalbą…