KIMATIKA

Kimatika – tai mokslas apie bangų savybes, kurios kuria formas. Šį terminą pirmą kartą pavartojo šveicarų mokslininkas Hansas Jenis (Hans Jenny).

Mokslininkas pirmą kartą fotojuostoje užfiksavo garso bangos poveikį  įvairiems gamtos objektams – smėliui, vandeniui, moliui, kurie padėti ant skardos ir veikiami skirtingų garso virpesių sudarė taisyklingus piešinius. Piešinio vaizdas priklausė nuo bangų dažnio, kuo aukštesnis garso bangos dažnis, tuo sudėtingesnis piešinys. H. Jenis pratęsė vokiečių mokslininko Ernsto Hladni (1756- 1827 m.) darbą.

 Kaip tai atrodo realiai:

H. Jenny eksperimentavo, kaip garso bangos veikia vandens lašą. Ir jis nuolat grįždavo prie tos pačios išvados, kad organinei ir neorganinei materijai galioja viena ir ta pati  harmoningos organizacijos taisyklė. Harmonikos šalininkai teigė, jog garsas yra kosminis takas arba tvėrimo (kūrimo) spindulys, įstrižas kosminiam šaltiniui. Šviesos, garso ir formos pasaulis paklūsta vienam dėsniui ir tarp harmonikos ir harmoniškų struktūrų yra glaudus ryšys. Meditacijoje šviesa ir tyla tampa identiškos, kuriančios, transformuojančios.

 Populiarioji Visatos susikūrimo teorija, kurią palaiko dauguma teoretikų, yra  „Didžiojo sprogimo“ teorija. Pagal šią teoriją, kadaise mūsų Visata buvo be galo mažas tankus ir aukštos temperatūros telkinys. Šis nestabilus darinys staiga susprogo, erdvė greitai išsiplėtė, o tolyn lekiančių dalelių, turinčių aukštą energiją, temperatūra pradėjo mažėti. Sprogimas buvo toks galingas, kad šviesos ir garso bangos, susiformavusios to sprogimo metu, transformuodamos savo energiją į vis naujas ir naujas formas milijonus metų kuria pasaulį per įvairias garso ir šviesos bangų variacijas.

 Nuo Pitagoro laikų mokslininkų dėmesį traukė muzikos ir matematikos – garso ir skaičiaus – tarpusiavio principai. Praėjusio amžiaus dvidešimtaisiais metais vokiečių mokslininkas Hansas Kaizeris sukūrė pasaulio harmonikos teoriją, tuo prikeldamas užmirštą mokslą apie obertonus (harmonikas). H. Kaizeris ištyrė garso ir skaičiaus dėsningumus. Tono aukštis ir stygos ilgis yra tarpusavy susiję, taigi kokybę galima išvesti iš kiekybės. H. Kaizerio teorija tvirtina, jog sveikų skaičių santykio principas yra ne tik muzikos pagrindas, bet  ir daugelio mokslo šakų, pavyzdžiui, chemijos, fizikos, astronomijos ir pan.

 H. Kaizerio nuomone, tos gamtos formos, kuriose dalyvauja harmoniški santykiai, žmogaus suvokiamos kaip daug gražesnės. Santykiai, pagrįsti oktavos (2:1), kvartos (3:2), tercijos (5:4) principu, išsiskiria ypatingu proporcingumu.
Visatos energiją galima išreikšti garsinio spektro oktava, šviesos spektro oktava, geometrinę energiją – kristalų formų hierarchija. Egzistuoja įrodytas ryšys tarp garso ir šviesos dažnių su geometrine forma. Mokslas, tiriantis kristalų formas ir jų vidines struktūras, vadinamas kristalografija. Išreikštų formų energijos yra glaudžioje sąveikoje – jos transformuojasi viena kitoje, o tos energijos sukuria naujas formas.

Daktaras H. Jenis moksliniame darbe, žinomame kaip „Kimatika“, pademonstravo garsinių vibracijų geometriją. Jis naudojo subtilius konteinerius, kurie buvo pripildyti smėlio, Ligodeumo grybo sporų, šlapio gipso  ir įvairios struktūros skysčių, kuriuose gausu mažyčių dalelių arba plaukiojančių „koloidų“. Šioje knygoje ypatingas dėmesys skiriamas koloidiniam skysčiui. Ramybės būsenoje koloidai tolygiai pasiskirsto skystyje ir vanduo tampa drumstas. Daktaras H. Jenis tokią būseną vadina „hidrodinaminiu išsklidimu“. Bet kai konteineris, veikiamas švarių diatoninių garsų, vibravo, skystyje buvusios dalelės  rinkosi į matomus tvarkingus ir  izoliuotus geometrinius modelius, kurių daugumą turėjo dvimatę ir trimatę struktūrą. Kitais žodžiais tariant, juose buvo galima stebėti susiformavusį  aiškiai suvokiamą gylį, t.y., jie nebuvo plokšti. Toje knygoje tai vienas iš svarbiausių teiginių, kurį reiktų išmokti ir prisiminti, nes jis vizualiai įrodo koncepcijas, kurios buvo aptartos aukščiau.

Piešinyje galime matyti tik penkias pagrindines trimates formas, kurias mes žinome kaip Platoniškus Kūnus, nes juos pirmasis atrado graikų filosofas Platonas. Svarbu, kad būtų aišku: stebėdami tas formas iš tikro mes stebime vibraciją. Kaip fizikinis objektas pačios formos gali ir neegzistuoti, jos gali būti tik holograma. Jeigu jūs pabandysite jas sugauti arba pažeisti, jos tiesiog pranyks ir pavirs raibuliais tarp jūsų pirštų. Bet netrikdomos formos egzistuos kaip labai reali vibracija ir tokiu pačiu spaudimu veiks kūną, kurį jūs jaučiate nuo itin didelio garso ar griausmo. Dabar, kai mes pamatėme  vibracijų formas, veikiančias skystame eteryje, mes žinome, kad jų spaudimo sukurtos jėgos linijos leidžia naujai pažvelgti į gravitacijos dinamiką. Turėdami nenuginčijamų faktų apie tai, kaip tos geometrijos formuoja struktūrinius žemės paviršiaus bruožus, tokius kaip kontinentai, povandeniniai pernugariai ir kalnų dariniai, tiesa mūsų daugiau neapakins. Ir tai tik laiko klausimas, kada paprasti stebėjimai pavirs į visos žmonijos žinių pagrindą.

 Taip pat svarbu paminėti, kad kai Fulerio studentai balione padidino dažnį, arba H. Jenis  padidino dažnį vandenyje – senosios formos išsisklaidė ir išnyko, o jų vietoje susiformavo daug sudėtingesnė geometrinė forma. Šis reiškinys veikė ir atvirkščiai – kai dažnis sumažėdavo iki pirminio, iš naujo atsirasdavo tos pačios formos geometrija. Todėl tirdami eterio dinamiką, mes pamatysim: padidinus vibracinį energijos dažnį (arba įtampą) tam tikroje srityje, tuomet pati tos vietos geometrija, pvz., formuojanti Žemę, spontaniškai pradės keistis į daug sudėtingesnį tvarkos lygį. Dažnio, kuris juda visa Galaktika, padidinimo ir sumažinimo efektas vyksta visoje Kūrinijoje, taip pat ir visuose Saulės sistemos kūnuose. Daktaro Spilhauso darbas pademonstravo, kad  nuo pradinio  „megakontinento“ Pangėjos laikų, Žemės gravitacinis laukas jau perėjo keletą panašių transformacijų. Tuo metu Žemė turėjo vieningą plutą. Tai buvo iki judesio išsiplėtimo, kuris dabar matomas Globalinio Tektoninio Išsiplėtimo teorijoje, kurią sukūrė Otto Hilgenbergas 1933 metais.

 Garsas yra energijos srautas, kuris panašus į vandens tėkmę. Garsas gali pakeisti aplinką, per kurią jis prateka ir pats ja pavirsta. Kiekviena garsinė banga – tai jėga, kuri kuria atitinkamą reakciją. Egzistuoja aktyvi jėga ir priimanti jėga bei jų tarpusavio santykio sritis. Sutampantys svyravimai sudaro harmoningus dažnius, kas priverčia subatomines daleles pritraukti vienai kitą. Disonansiniai svyravimai iššaukia dalelių ar formos atsiskyrimą arba sprogimą.

19 amžiaus amerikiečių mokslininkas didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė  garso, kaip jėgos, tyrinėjimams. Jėga palaipsniui mokslininko eksperimentuose ėmė tarnauti kaip pirminis impulsas, sužadinantis paslaptingąją energiją. Vienas iš didžiausių rezultatų kūrybinėje Džono Kilio veikloje buvo 40 vibracijas valdančių Dėsnių atradimas. Šie dėsniai tapo jo sukurtos simpatinės vibracijos fizikos pamatu. Ši tyrinėjimo sritis, kur Džonas Kilis buvo vienišas pionierius, nagrinėja vibracinių fenomenų vidinę prigimtį, kuri grindžiama simpatiniais, t.y., rezonansiniais santykiais.

Mokslininkas teigė, kad garsas tai „atominės pusiausvyros pažeidimas, kuris išardo jau egzistuojančias atomines daleles, o taip išlaisvinta substancija, neabejotinai turi būti tam tikros rūšies eterinis srautas”. Jo įsivaizdavimu, gamtoje viskas svyruoja ir vibruoja. Galima teigti, kad visos gamtos pagrindas yra skirtingų dažnių vibracijos, kurios sudaro įvairiausias kombinacijas.  Be to, “skambūs” harmoningi deriniai iššaukia trauką ir turi kuriantį charakterį, o neharmoningi deriniai iššaukia atstūmimą, griovimą.

Muzika yra organizuotų vibracijų pavyzdys. Kai dvi muzikos instrumento stygos suderintos harmoningu deriniu (pvz. tercija, kvinta, oktava), vienos iš jų judėjimas iššaukia kitos vibracijas. O juk nuo seniausių laikų buvo žinoma ir kitokia muzika  – „sferų muzika“, kurią kuria Saulė, Mėnulis ir planetos. Šiandieną mes galime išgirsti kompiuterinį šios muzikos variantą, tačiau gali būti jog seniesiems įšventintiesiems ji skambėjo daug vaizdingiau ir ryškiau.

Kili pagrindinį savo sukurtą mokslą pavadino “Sympathetic Vibratory Physics” – Simpatinių (atliepiančių) vibracijų fizika. Šiame moksle jam pasisekė ne tik apjungti esmines fizikos sąvokas, bet ir peržengti tradicinės fizikos ribas ir sujungti ją su metafizika, su tuo, kas slypi nežinomybėje ir tuo pačiu dvasinėje sferoje. Simpatinių vibracijų fizika suvesta į 40 dėsnių, kuriose dažniausiai postuluojamos jėgos ir materijos vienybė, o taip pat principinis materijos begalinis dalijimasis. Anot Kili, jėga yra išlaisvinta materija, o materija yra sujungta jėga, kas puikiai pasitvirtino  20 amžiuje net mokiniui žinomoje formulėje E=mc2. Kili skaičiavimais, kibire esančios vandens energijos visiškai pakaktų išjudinti mūsų pasaulį iš jo judėjimo krypties. Vienas svarbiausių  Kili fizikos ir metafizikos kategorijų yra neutralaus centro supratimas. Kiekvienas Visatos kūnas, nuo atomo iki žvaigždžių sistemos, kaip pagrindą turi neutralųjį centrą, nepažeidžiamą fokusą; apie jį kuriasi viskas, ką mes suvokiame kaip materiją, kuri yra objektyvus pasireiškimas.