„Fizinis kūnas tiesiogiai susijęs su subtiliosiomis energijomis: emocijomis, jausmais, nuotaikomis, mintimis. Jei serga kūnas, – tai gali reikšti, kad serga ir siela“, – senovės išmintį priminė jogos meistras Lev Bechakas.
Pats ne vieną problemą ir ligą įveikęs savo paties pastangomis, įvairiuose seminaruose sukaupęs didžiulę patirtį Respublikinės jogos mokyklos įkūrėjas ir mokytojas Levu Bechakas savo pastebėjimais apie ligų prigimtį pasidalijo ir su mumis.
Vis daugiau žmonių buriasi į grupes, lanko įvairius jogos ar meditacijos užsiėmimus. Kas juos skatina tai daryti ir kaip tie užsiėmimai gali jam padėti?
Kasdienybėje žmogus vis kuo nors užsiėmęs, neturi nė minutės sau paanalizuoti, pagalvoti apie savo problemas ir būdus jų išvengti. Atėjęs į užsiėmimą jis negali įjungti televizoriaus, turi išeiti iš įprastų veiksmų rato. Ištrauktas iš kasdienybės, jis gali pasinerti į save. Tai jam dažniausiai ir padeda, o tie pratimai, kuriuos darome, – turbūt tik fonas.
Vieni ateina į užsiėmimus sveikatos pagerinti, palengvinti savo būsenas. Kai to pasiekia, išeina. Kiti pasveiksta ir supranta, kad to neužtenka, kad joga duoda daugiau, – tie pasilieka. Kiti ateina iš nevilties, nežino, kaip begyventi toliau. Kai randa ko ieško, – išeina. Kiti ateina iš smalsumo, nes visur lankosi – mezgimo būreliuose, kalbos kursuose…
Vadinasi, pabūti vienam labai svarbu?
Be abejo. To mums reikia, tokia mūsų prigimtis. Reikia aktyvumo, veiklos, o po to – pasinėrimo į vidinę erdvę. Dabarties pasaulyje nebeturime tam laiko, todėl pradedame stresuoti, sirgti, organizmas mus priverčia sustoti ir suteikti sau tą poilsį.
Teigiama, kad negatyvios emocijos kuria blokus atskirose kūno dalyse, organuose. Nuo ko, pavyzdžiui, kenčia inkstai?
Inkstai susiję su baimės, nerimo emocijomis. Jei dažnai nerimaujama ar išsigąstama, iš pradžių gali pradėti skaudėti nugaros apatinėje dalyje. Traukiantis raumenims atsiranda stuburo problemos, disko išvarža, radikulitai. Po kurio laiko užspausti raumenys nebeleis inkstams maitintis ir žmogus gali susirgti. Gali būti ir kitų priežasčių, bet šis ryšys akivaizdus.
Net psichologai jau prabyla, kad lėtinės slogos priežastis gali būti ta, kad žmogus mažai patiria meilės…
Slogos priežasčių daug. Bendra jų – žmogui trūksta dėmesio. Galėtų jis verkti – bet nėra priežasčių, todėl sloguoja, išskiria skysčius. Tai padeda pritraukti dėmesį.
Gali būti, kad pats žmogus nemėgsta dėmesio, jo vengia. Tuomet irgi gali sloguoti. Pasąmonėje jis tebėra mažas žmogeliukas, vaikas, kuriam kažkada nedavė pakankamai dėmesio ir jis sau pasakė: “Na, ir nereikia…” Štai ir sloguoja visą gyvenimą. Kai pamėgs tą dėmesį, sloguoti nereikės.
Rytų medicina teigia, kad plaučių ligos kyla nuo liūdesio. Kaip manote jūs?
Žmonės, kurie sunkiai kvėpuoja, turi problemą priimti tai, kas ateina iš pasaulio. Jie bijo viso, kas nauja, trūksta drąsos ir laisvės. Patyręs tą laisvę ir įgijęs drąsos – pavyzdžiui, užlipęs ant motociklo, kurio labai bijojo, – ima laisviau kvėpuoti. Pažvelgus į pasaulį kitaip dingsta baimė, plaučiai pradeda laisvai kvėpuoti. O jei problemos didesnės – gilesnės ir jų priežastys. Spazmai byloja apie nuoskaudas, norą apsiginti nuo to, ko gerai nepažįsta.
Kokia galėtų būti šizofrenijos atsiradimo priežastis?
Žmogus nerealizuoja aukščiausių funkcijų, neranda vietos pasaulyje, nepatenkintas tuo, ką turi. Jis jaučia, kad gali padaryti daugiau, nori tobulėti, bet nežino kaip. Tada ima fantazuoti: gal galėtų būti Napoleonu, angelu, Dievu. Iš pradžių tai tik svajonės, o paskui joms atiduoda vis daugiau energijos, gyvybinių jėgų, nes svajonėse geriau nei realiame pasaulyje. Tada žmogaus energetinis kūnas atrodo kaip 8. Apatinėje dalyje – realus gyvenimas, o viršutinėje – svajonės. Jis vis dažniau ir ilgiau pasineria į viršutinę dalį. Tuomet ryšys tarp dviejų pasaulių gali ir nutrūkti: jis jau nebesupras, kuris iš gyvenimų yra realybė.
Kokius žmones, jūsų manymu, užpuola vėžys?
Kiekviena liga panaši į patį žmogų. Ir sloga panaši į žmogų, ir vėžys. Esant onkologinei ligai, organizme auga tai, kas jam visai nereikalinga. Auglys reikalingas tik pats sau. Jis paima iš organizmo daug gyvybinių jėgų, auga, užima vietą, dauginasi.
Panašiai ir žmonės: daugelis jaučiasi kam nors reikalingas, nori būti kažkokio organizmo dalelyte: įstaigos, firmos, valstybės, klubo… Kaip širdis reikalinga visam organizmui. Bet yra ir tokių, kurie to nesupranta, gyvena tik dėl savęs. Jei žmogus ima jausti, kad jis niekam nereikalingas, net trukdo kitiems, jam darosi gėda, kad jis gyvena, tuomet organizmas gali atsakyti onkologine liga. Žmogus visada turi prisiminti, kad jis kam nors yra reikalingas. Beje, vėžio priežastys gali būti ir kitos.
Lietuvoje populiarėja įvairūs psichotreningai, kurių metu žmogui sukuriamos sąlygos pamatyti savo kompleksus. Ar tai paskui netrukdo jam gyventi?
Tie psichotreningai tam ir yra, kad pamatytum, kas trukdo laimingam gyvenimui, padeda tuos kompleksus, baimes, kurias kažkada patyrei ir paslėpei, nugalėti. Atsikračius vaikystės traumos, atsikratoma ir jos pasekmių – ligų. Pavyzdžiui, vaikystės trauma, kai darželyje vaikas prišlapino kelnes ir to ilgai gėdijosi, gali sukelti urologines, seksualines, bendravimo problemas. Apie 8 žmones iš 10 turi traumų iš vaikystės. Beveik visi serga, nes turi savyje ligos branduoliuką, patirtas fizines ar dvasines traumas. Dvasinių daugiau nei fizinių – juk galime traumuoti ir neatsargiai pasakytu žodžiu, žvilgsniu. Tai gali mus stipriai sužaloti, nes pasidarėm jautresni.
Kaip pačiam, be kitų pagalbos, atsikratyti sveikatą žalojančių faktorių? Pavyzdžiui, ligotas vyriškis negali atleisti savo motinai, kam ši vaikystėje atidavė jį į savaitinį darželį.
Panašios nuoskaudos gali sukelti kvėpavimo takų, širdies ligas. Jei nuoskauda su pykčiu – gali susirgti virškinimo sistema, atsirasti 2 tipo diabetas. Bet baisiausia liga – kad žmogus niekada nebus laimingas, nes pusė žmogaus yra mama, pusė – tėtis. Jei visąlaik viena pusė pyksta – jam jau blogai, jis jau save nubaudė. Pakeisti praeities žmogus negali, bet labai svarbu atleisti. Atleisti lengva, kai supranti žmogų. Atsidurk mamos vietoje, patirk jos būseną, suprask, kodėl ji taip pasielgė. Kai suprasi – atleisi, nuoskauda dings.
Ar bijote mirties?
Kai mirtis šalia – aš jos bijau, kai toli – nebijau. Turime stiprius instinktus. Kai atsiduriame šalia mirties – jos bijome, padarytume viską, kad liktume gyvi. Mano sąmonės negąsdina, kad mirtis yra. Bet kai mirtis ateis, mano kūnas pradės bijoti ir tam priešintis.
Ar galite rekomenduoti kokį „išganingą“ pratimą, kuris padėtų ir mažam, ir dideliam?
Šavasana, arba lavono asana – ji neturi šalutinių poveikių. Vakare atsigulkite ant nugaros taip patogiai, kad jaustumėtės lyg gulėtumėt vandenyje ar minkštame patale. Atpalaiduokite kūną, perbėkite vidiniu žvilgsniu visus raumenukus nuo kojų pirščiukų iki galvos ir pakartokite du tris kartus. Visą dėmesį atiduokite savo kūnui, negalvokite apie nieką kitą. Net 5 min. kas vakarą tai darant būsena ženkliai gerėja.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Interviu buvo išspausdintas dienraštyje “Vakarų ekspresas” (2008 m., Klaipėda)