Prana

Prana – tai universali energijos pradžia, pasireiškianti pačiomis įvairiausiomis formomis, tarp jų ir gyvybine jėga.

Pranajama – tai pranos kontrolė, ypač tos pranos, kuri įgavo gyvybinės energijos formą. Jogai teigia, jog ši kontrolė, jeigu ji pakelta iki pakankamai aukštos pakopos, leidžia žmogui viešpatauti virš kitų pranos apraiškų gamtoje. Tai ir yra valdžios bei galingumo paslaptis.

Pranajamos pratimų tikslas:

• Kvėpavimo būdu, kurį valdo ir kontroliuoja sąmonė, sužadinti ritmines vibracijas (šios vibracijos sužadina Kundalinį jėgą, kurios dėka vyksta viršnormalūs psichiniai fenomenai).
• Sutelkti praną, arba nervų jėgą, kontroliuoti jos eikvojimą ir valdyti ją (prana užpildo savimi visą organizmą, išlikdama kaip akumuliatoriuose įvairiuose nervų mazguose arba nervų rezginiuose, ypač dideliame saulės rezginyje).

 Daugelis okultizmo autoritetų moko, kad egzistuoja visuotinė energijos pradžia, pavadinta sanskritišku žodžiu prana, kuris reiškia “absoliuti energija”. Visa Visatos energija kyla iš šitos pradžios, arba, greičiausiai, sudaro tik dalinę jos apraiškos formą. Prana yra energijos pradžia, pasireiškianti kiekvienoje gyvoje būtybėje ir tuo skiriasi nuo visko, kas negyva. Ji dalyvauja bet kurioje gyvybės apraiškoje – nuo amebos iki žmogaus, nuo pirmykščių augalijos formų iki aukščiausių gyvūnijos formų. Prana skverbiasi visur. Ji yra visur, kur tik yra gyvybė. Kadangi okultinės filosofijos nuomone, gyvybė yra visur, visuose daiktuose, kiekviename atome, tai matomas daikto negyvumas yra tik žemiausia gyvybės apraiškos pakopa.

Jos nereikia painioti su “Ego”, “Aš” – su šia dieviškosios dvasios dalele kiekvienoje sieloje, aplink kurią susitelkia materija ir energija. Prana yra tiesiog energijos apraiškos forma, kuria naudojasi “Aš” materialiai savo apraiškai. Kai “Aš” apleidžia savo fizinį kūną, prana, nebebūdama jau jo valdžioje, patenka į atomų arba atomų grupių, sudarančių kūną, poveikį, ir kadangi kūnas irdamas skyla į sudedamuosius elementus, tai kiekvienas atomas pasiima sau dalelę pranos, reikalingą tam, kad susidarytų nauja kombinacija, naujas gyvas kūnas. Likusi prana grįžta į pasaulinį atsargų vandenyną, nuo kurio ji atsiskyrė. Jos ryšys su kūnu egzistuoja tol, kol trunka valios “Aš” poveikis, ir šios valios dėka kūno atomai išlaikomi drauge.

Prana veikia visose materijos formose, bet tai ne materija. Pradžia yra ir ore, bet tai ne oras ir ne koks nors jį sudarantis cheminis elementas. Gyvūnai ir augalai praną įkvepia iš oro, ir jeigu ore jos nebūtų, jie visi mirtų net tuo atveju, jeigų būtų kupini oro. Praną priima organizmas kartu su deguonimi, bet tai nėra deguonis.  Prana yra ir ten, kur oras patekti negali.

Laisviausias pranos būvis yra atmosferos ore, ir jeigu oras grynas, jis gausiai prisotintas pranos, kurią iš oro mes gauname lengviau negu iš kokio nors kito šaltinio. Giliai kvėpuodami, kaip moko Indijos jogai, mes galime paimti iš oro daug didesnes pranos atsargas, kurios kaupiasi nervų ir smegenų centruose ir jas galime panaudoti esant reikalui.  Mes galime savyje kaupti praną, kaip akumuliatoriai kaupia savyje elektrą. Tas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai įvaldė pranos kaupimo meną, dažnai pradeda ją skleisti iš savęs kaip gyvybinę jėgą ir ja gydyti kitus, suteikdamas jiems gyvybingumo ir sveikatos.

Praną iš oro ima nervų sistema ir vartoja savo veiklai. Kaip prisotintas deguonies kraujas kraujotakos pagalba išskirstomas po visą kūną, tvarkydamas jį ir atgaivindamas, taip ir prana praeina per visas nervų sistemos dalis, pripildo ją naujo gyvybingumo ir jėgos. Kiekviena mintis, kiekvienas veiksmas, kiekviena valios pastanga, kiekvienas raumenų judesys suvartoja tam tikrą kiekį to, ką mes vadiname nervų jėga ir kas iš tikrųjų sudaro vieną pranos formų.

Jogų įsitikinimu, saulės rezginys yra pranos parduotuvės sandėlis. Saulės rezginys yra netoli skrandžio, po duobute priešais vidinę stuburo pusę, ir susideda iš baltos ir pilkos smegenų masės, kaip ir kitos žmogaus smegenys. Jis valdo svarbiausius žmogaus vidaus organus ir vaidina svarbesnį vaidmenį, nei apie tai paprastai galvojama. Yra žinoma, jog stipriu smūgiu į duobutę galima užmušti žmogų, ir kumštininkai gerai žino visą šios srities jautrumą, smūgis į kurią ilgam atima iš žmogaus jėgas.

 Jogas Ramačaraka