Smilgos (tai pseudonimas) eilės ilgai dulkėjo stalčiuje. Bet kartą ji vis tik parodė jas savo geriausiam draugui. O geriausi draugai todėl ir yra geriausi, kad apie tai, ką tu turi gražaus, papasakotų visam pasauliui.
Tai štai jos, išgyventos, išjaustos, išnešiotos ir užrašytos, skrenda ant pienės pūkelių Smilgos eilės į platų pasaulį …
Lauksime tęsinio…
KAŽKAS
Kažkas, kažkur ir kažkada
Kažkaip kažkiek gyveno.
Kažką nuveikdavo darbe,
Sugrįždavo atgal į namą seną…
Kažkam, kažkaip ir kažkodėl
Pabodo niūrios dienos.
Viltis ruseno, tačiau vėl –
Kažką ribojo sienos.
Kažkam staiga kantrybė trūko!
Kažkaip į darbą jis pramigo.
Važiuodamas keliu pasuko
Į kitą pusę – ir išvyko!
Kažkas pajuto skonį laisvės.
Kažkam vaivorykštė nušvito.
Nesigailėjo nė minutės,
Kad kažkodėl gyvenimas pakito.
2008
KODĖL
Kodėl, kai kartais būna liūdna,
Širdis krūtinėje suvirpa?
Kodėl kitiems žmonėms užkliūna,
Kad norisi gyvenimą iškirpti?
Iškirpti ir nuspalvinti žaliai.
Šiandien atrodo taip – rytoj raudonai.
Ne viską suprantu, tikrai.
Tik noriu išbandyt…suteikit, žmonės, šią malonę.
Kodėl širdis kažkur aukštyn pakyla,
O protas tempia nuolat ją atgal?
Kodėl širdies sparnai sudyla
Ir protas juokiasi – „Pakaks, gal“ ?
Kodėl kodėl kodėl kodėl
Tiek daug gyvenime nežinomųjų?
Nurimsta kartais siela, tačiau vėl
Suvoki, kad kova bus iš sunkiųjų.
2008
DRAUGUI
Lyg maža vietos būtų jai.
Gyvenimo taisyklės pajuokauja:
– Kur tu veržiesi? Nebijai?
Bijau, bet negaliu sustoti.
Šis kelias nupieštas seniai.
Nėra net laiko pagalvoti,
Ar eis su manimi kartu draugai?
Ištiesiu ranką, sulaikysiu
Iš praeities atėjusius draugus.
Sudrėkęs delnas, pirštai slidūs…
Paleidžiu jus. Te bus gyvenimas puikus!
Ir vėl dvasia banguoja, nerimauja.
Kas bus dabar? Kas laukia?
Gyvenimas pasuko ratą naują.
Eik drąsiai juo, jis šaukia.
2008
AR GIRDI
Skamba dienos kiekvienos
Tarp minčių ir mašinų ūžimo.
Garsą sugeria sienos,
Sugeria ir nuslopina.
Blaškosi dienos
Tarp keturių sienų.
Suserga dienos
Tarp keturių sienų.
Garsas naktį sapnuoja
Platų kelią, pievą, medžius.
Dieną garsas plasnoja,
Žadina miestą ir praeivius.
Skamba dienos kiekvienos,
Tyliai tyliai virpa ore…
Jas išgirsta net sienos,
Tad išgirskim ir mes jas drauge!
2008
EINU
Aš ateinu per kalną Nežinia vadinamą.
Einu, krentu, keliuosi, vėl einu.
Aš ateinu minėdama Gyvenimą.
Verkiu, juokiuosi, bet tikiu.
Akis užmerkiu, naiviai pasvajoju
Apie Namus ant balto debesies.
Minkštais sapnų takais klajoju
Norėdama pasiekt pilis Vilties.
Nauja diena priverčia atsimerkti
Ir primena, koks tu “svarbus”, šiandien.
Aš ateinu, nors norisi jau verkti.
Sunkiau į Kalną kopti darosi kasdien.
Aš ateinu, einu, einu kažkur.
Keistai jaučiuosi, nežinau ar laukia.
Gyvenimo tikslai svečiuojasi kitur.
Na ir gerai, lengviau į kalną traukti.
2008
PIENĖS PŪKAS
Supas Pasaulis ant pienės stiebo.
Bręsta Pasaulis, neskuba niekur.
Šypsos mėnuliui, lepinas saulėj,
Pyksta, kvatojas ir nerimauja.
Bręsta Pasaulyje pienės pūkas.
Džiaugiasi saulėje, verkia, kai rūkas.
Didelę reikšmę savo pajunta,
Niekint Pasaulį pūkas sukrunta.
Svarbus Pasauliui kiekvienas pūkas.
Dangus apsiniaukia, užeina rūkas.
Kupolą baltą vėjas paglosto,
Nupučia pūkus nuo pienės sosto.
Dingo Pasaulis nuo pienės stiebo.
Pūkas neranda ramybės niekur.
Rytą rasotą daigelis gimsta,
Verkia, kai vėjas, saulėj – nurimsta.
Supas Pasaulis ant pienės stiebo…
2008