Latvija, Kolkos ragas
Dvidešimt ketvirta kelionės diena
Dangus tarytum tuščias žydras lapas, švelni rytmetinė saulė, “džiakuzi” primenanti jūra… – ir taip kas rytą. Sunku suskaičiuoti kelintą dieną vis kartojasi tas pats, tobulos vasaros dienos scenarijus, džiugindamas saulės lepūnus ir mūsų svečius.
Smagu tai, kad jūros ir saulės pasiilgę svečiai galėjo visu šimtu procentų ir dar su kaupu džiaugtis šiluma ir pajūrio malonumais. Akvilės žodžiais – tobula: saulės tiek kiek reikia, vėjelis papučia kai reikia, debesėlis užslenka tada kai reikia… O Elenos pirmieji įspūdžiai: “tiesiog norisi šėlioti su jūra” – bene tiksliausiai nusako šių nerūpestingų vasariškų dienų nuotaiką, kurią kažkiek pavyko užfiksuoti foto kadruose.
Nepastebimai greitai prabėgo dar kelios vasariškos dienos Latvijoje, bet Vėjas jau kviečia į Lietuvą – sekantis keliautojų susirinkimo taškas Kintai, kur dar šiandien išjudėjo Jolka, ilgai netrukus turėtų prisijungti Mokytojas, Andrius ir ,išlydėję svečius, sugrįžti Latvijoje pasilikę ekipažai.
Su pabaltijo šalių draugystę liudijančiu įrašu ir ramia saulėlydžio nuotaika užverčiame pirmosios šių metų viešnagės Latvijoje puslapį, o sekančiomis naujienomis dalinsimės jau iš gimtosios Lietuvos.
Tekstą parengė / Silvija
Nuotraukos / Silvija, Deimantė