SVAJONIŲ KELIAS – 102 diena, Gipka, 20 stotelė

Prieš kelias dienas saulei leidžiantis Mokytojas mūsų klausė: “ar būdami “Svajonių Kelyje” jaučiamės reikalingi?” Kad ir koks buvo mūsų atsakymas, ragino pamąstyti, kodėl taip yra bei paplanuoti, ką mes patys galime padaryti, kad taptume reikalingi. Vėliau buvo tęsiama paskaita apie žmogaus dvasinę ašį bei jos paiešką.

“Svajonių Kelio” dalyviai pasakoja savo suvokimus ir apmąstymus, kurie juos lydėjo per paskaitą ir po jos.

 

“Šiandien patyriau įdomų ir netikėtą virsmą. Keliaudami „Svajonių Kelyje“ esame apsistoję vienoje vietoje  ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau jau po pirmosios savaitės, praleistos šioje ypatingo grožio vietoje, ėmiau justi stiprų norą keliauti toliau. Su kiekviena nauja diena noras išvykti vis labiau stiprėjo ir trukdė man atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. Norėjosi naujų įspūdžių, kuriais užpildyčiau nuobodulį, kylantį gyvenant toje pačioje vietoje. Taigi galite įsivaizduoti, jog po dviejų savaičių, švelniai tariant, jaučiausi jau labai motyvuotas iškeliauti bet kur toliau nuo stovyklavietės.

Tačiau vieną vakarą, aptarinėdami savo dienos įspūdžius ir išgyvenimus, mes („Svajonių Kelio“ gyventojai) pradėjome kalbėti apie savo reikšmę bendruomenei ir atliekamas funkcijas. Tokio pokalbio eigoje viešai po vieną pasisakėme – ar jaučiamės reikalingi šioje bendruomenėje, ar ne. Dauguma tų, kurie tuo metu turėjo svarbias jiems patinkančias funkcijas, pasisakė jog jaučiasi svarbūs ir reikalingi. Aš buvau vienas iš tų, kurie jautėsi nereikalingi, nors dėl to nesijaučiau nepatogiai ar blogai. Priešingai, laisvė man atrodė itin vertinga ir maloni  – juk gali tinginiauti ir ištisas dienas leisti savo malonumams. Jaučiausi nemaloniai tik dėl to, kad jau dvi savaites stovyklaujame toje pačioje vietoje ir man su savo laisve nebebuvo ką veikti – laisvas nieko neveikimas ėmė darytis nebepatogus ir net viduje skausmingas.

Virsmas, apie kurį noriu papasakoti, įvyko tuomet, kai ėmiau ieškoti, ką vis dėlto man labiausiai patiktų veikti šioje „Svajonių Kelio“ bendruomenėje. Realiai, ką galėčiau daryti nieko neverčiamas? Mat yra didžiulis skirtumas tarp darbo, kurį žmogus dirba verčiamas būtinybės ar nepritekliaus ir kurį jis padaro dėl savo paties smalsumo, saviraiškos ar malonumo. Mokytojas dargi patikino, kad viskas, kas buvo sukurta šiame pasaulyje (kultūra, mokslas, menas ir kt.) – yra rezultatas būtent laisvo žmogaus darbo. Taigi kiekvienas galime pasvajoti apie tai, ką dirbtume ir kuo gyvenime užsiimtume, jei nereikėtų uždirbinėti pinigų pragyvenimui. Tačiau įgyvendinti tokias svajones įprastose suaugusio dirbančio žmogaus sąlygose yra gan sudėtinga. Tuo tarpu mes, keliaudami „Svajonių kelyje“, ištisas dienas leidžiame ne dirbdami, o tiesiog mėgaudamiesi gyvenimu. Todėl po kelių mėnesių gyvenimo tokiame „rojuje“ pasidaro neįdomu ir net sunku užsiimti bet kokia veikla, kuri yra nors kiek nuobodi, neįdomi ar neįkvepianti. Taigi „Svajonių kelio“ gyventojams susiklostė puikios sąlygos dirbti tik tokius darbus, apie kuriuos jie visą gyvenimą svajojo, kuriuos jie darytų iš įkvėpimo, smalsumo, įdomumo ar kitų dvasingesnių paskatų nei būtinybė ar pinigai.

Po vidinių apmąstymų ir pokalbio su Mokytoju man pavyko sugalvoti, ką vis dėlto man būtų įdomu veikti ir kuo užsiimti tiek šiame „Svajonių Kelyje“, tiek ir plačiajame pasaulyje. Ėmiausi apie savo funkcijas mąstyti, joms po truputį ruoštis, bandyti pamažu įgyvendinti. Buvo gera tai daryti. Tačiau didžiausias įspūdis buvo tai, jog nukreipus savo dėmesį ties svajonių veikla, man tuoj pat praėjo iki tol ilgai ir skausmingai mane kankinęs noras kuo greičiau kur nors keliauti toliau. Patyriau, jog įprasminanti bei mane realizuojanti veikla savaime teikia laimę. Radus tokią veiklą dingo beprasmybės, nereikalingumo jausmai, noras nuolat kažkur bėgti, patirti bet kokių naujų įspūdžių, kuriais tik, pasirodo, norisi kompensuoti kylantį nuobodulį.  Manau, jog tie patys dėsniai galioja ir gyvenant sėslų gyvenimą mieste. Kuo daugiau žmogus turės jam įdomios ir įprasminančios veiklos, kylančios iš įkvėpimo, tuo kasdienės mintys ir savijauta bus daugiau užpildyti vidinio pakylėjimo, smalsumo, noro kurti, pažinti, išmokti. To linkiu kiekvienam!”

 

Mes esame čia:

Visus norinčius atvykti prašome kreiptis į Deimantę. Geriausia planuoti savo atvykimą iš anksto, nes vietų skaičius ribotas! Deimantė suteiks informaciją, kada galite pas mus atvykti, kaip atvažiuoti, ką su savimi pasiimti, supažindins su stovyklavietės taisyklėmis. Jos telefonas +37060923927, el. paštas – deimuta@gmail.com. Kreipkitės visais įmanomais būdais: telefonu, viber’iu, messenger’iu, el. paštu, siųskite pašto karvelius ir bandykite perduoti mintis telepatiškai, nes pas mus striginėja ryšys ir internetas :)

Norintys matyti mūsų gyvenimą budinčiojo akimis skaitykite čia – SVAJONIŲ KELIO DIENORAŠTIS.

Ankstesnių dienų įspūdžiai: