SVAJONIŲ KELIAS: 20 diena, Hyjuma, 4 stotelė

Kelionė į Estijos Hyjuma salą mums buvo naujas iššūkis, nauja patirtis ir ryškiausias šios vasaros įvykis. Neišvengėme ir nuotykių, tad šiandien norisi papasakoti šiek tiek daugiau apie mūsų “ilgą kelionę į salą…”

 

Padėkoję svetingam Latvijos pajūrio “taškui”, kurį pavadinome “Rojumi” (pavadinimas kilo nuo netoliese esančio Rojos miestelio vardo) išsiruošėme į ilgą kelią. Namelių karavanas pasidalino į dvi dalis – vieni ketino vykti tiesiai, o kita dalis planavo pakeliui sustojimą Rygoje. Vėliau turėjome susitikti gražioje vietoje bendriems pietums ir jau kartu keliauti toliau.

 

Pirmieji nuotykiai prasidėjo vos už kelių šimtų metrų – tik išsukus į kelią nuleido namuko ratą. Mūsų vyrai greitai išsprendė šią nedidelę problemą.

 

Toliau laukė sekanti, jau sudėtingesnė užduotis – Tanios mašina nusprendė važiuoti labai lėtai, nepaisant spaudžiamo ekseleratoriaus pedalo. Ženia suorganizavo kaip išspręsti ir šia problemą – surado Rygoje meistrus ir saugiai, “vėžlio greičiu”, palydėjo Tanios ekipažą į autoservisą. Gedimas pasirodė gana rimtas ir nežinai per kiek laiko sutvarkomas.

 

Tania nusprendė pasilikti su savo nameliu ir laukti kol mašina bus suremontuota. “Supratau, kaip patogu, kaip sraigei, turėti namus ant nugaros” – juokavo Tania, dalindamasi savo įspūdžiais. Tad vienas ekipažas liko lankyti Rygos įžymybių, o kiti toliau judėjo tikslo link.

 

Dėl neplanuotų įvykių, planuotus bendrus pietus gražioje vietoje teko atidėti. Nusprendėme, kad pirmieji išvykę ekipažai važiuoja nelaukdami, kiti juda pagal savo galimybes ir galiausiai visi susitinkame jau Estijoje, prie kelto į Hyjuma salą.

 

Pirmoji grupė į sutartą vietą atvyko jau vakare. Susisiekus su likusiais, dar kelyje esančiais ekipažais, nusprendėme, kad čia liksime nakvoti ir anksti ryte, pirmuoju laivu, kelsimės į salą. Vietiniai uodai puotavo sulaukę tiek šviežio “maisto”, o mes, savo ruožtu, ruošėme gerokai kuklesnę kelioninę vakarienę ir laukėme atvykstančių.

Susirinkus visiems ekipažams paaiškėjo, jog dar spėjame į paskutinį keltą ir… žaibu praskriejo vieninga mintis – varom!!! Iki kelto išvykimo buvo likusios gal dešimt minučių, tad svarstyti nebuvo kada. Ir tikrai buvo verta – vakaro gaiva, naktinė jūra, besileidžiančios saulės peizažas… visa tai teikė kelionei ypatingo žavesio, mistikos, romantikos…

 

Buvo jau gilus vidurnaktis kai sustojome nakvynei, tad, išaušus rytui, buvo įdomu išvysti kokioje erdvėje mus pirmąją naktį priglaudė ši laukinė sala.

 

Tekstas / Silvija
Nuotraukos / Dovilė, Jelena, Tania, Deimante, Laura, Silvija, Jolka, Saša